„Mūsų sutartinės yra „ant plauko kabantis“ folkloro reiškinys“, – BNS sakė ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė.
„Vienų folkloro tyrinėtojų nuomone, sutartinės tapo tik folkloro ansamblių programų dalimi ir prarado savo savo gyvąją tradicija. Kiti tyrinėtojai ir tie, kas rengė nominacinę bylą UNESCO, mano, kad jos yra išlikę iki mūsų dienų rytiniame Lietuvos pakraštyje“, – kalbėjo ministerijos atstovė.
Pasak pašnekovės, sutartinių gyvąją tradiciją palaiko Adutiškių-Lazdinių folkloro ansamblis, kuriame lietuvių polifoninės dainas atlieka 80-metės senolės.
Lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė BNS sakė, kad toks planas yra labai reikalingas. Ji atkreipė dėmesį, kad tarptautinio pripažinimo sulaukusios sutartinės rya unikalios ir dėl savo meditacinio poveikio.
„Aš manyčiau, kad toks planas yra labai reikalingas, nes pas mus viskas nyksta: ir tarmės, ir elementari liaudies daina. Žmonės apskritai nežino, kas ta liaudies daina, o apie sutartines – tai iš viso... Mes domimės, pavyzdžiui, indiška muzika, mums atrodo, kad ji yra meditacinė, tačiau tokios meditacijos, tokios įtaigos ir tokios auros, kokią turi sutartinė, reikėtų labai paieškoti“, – kalbėjo liaudies muzikos atlikėja.
V.Povilionienė apgailestavo, kad tiesiog buityje sutartinės jau yra nebedainuojamos, nebent jas atlieka senolės. Anot jos, sutartinių tradiciją daugiausia palaiko folkloriniai ansambliai.
Preliminarų veiksmų planas, kuriame numatytos priemonės sutartinių išsaugojimui, sklaidai bei visuomenės požiūriui ugdyti buvo parengtas kartu su nominacine byla, kuomet sutartinių kandidatūra buvo pateikta UNESCO. Pašnekovė tvirtino, kad šis planas, kuriame numatyti veiksmai 2010–2014 metams, dar bus tikslinamas.
Kalbėdama apie sutartinių išsaugojimą, Kultūros ministerija atstovė tvirtino, kad svarbu išsaugoti jas ten, kur jos dar yra gyvos, ir perduoti tas žinias jaunimui.
„Didžiausias pavojus yra tame, kad kaip ir kiekvienas mūsų folkloras, taip ir sutartinės gyveno savo natūralų gyvenimą turėjo savo gyvenime laiką ir vietą, o šiai dienai gyvenimas visiškai pasikeitė ir kaimo gyvenimas yra kitoks. Šiandien išlaikyti, pavyzdžiui Adutiškio salelę, kur iš senųjų sutartinių atlikėjų gyvai galima perimti dainavimo tradicijas, yra labai svarbu“, – kalbėjo I.Seliukaitė.
Plane yra minimi tokie reikalingi atlikti veiksmai: iki 2014 metų įsteigti sutartinių giedojimo tradicijos perdavimo ir puoselėjimo centrus Rytų Lietuvoje (Biržų, Kupiškio, Švenčionių, Zarasų rajonų savivaldybėse).
2012–2014 metų laikotarpiu skirti valstybės stipendijas bendruomenės nariams, perteikiantiems sutartinių tradiciją jaunimui, padėti formuoti folkloro ansamblių-bendruomenių repertuarą, išsaugant lokalinius sutartinių atlikimo ypatumus, 2010–2014 metų laikotarpiu populiarinti sutartinių tradiciją televizijos ir radijo laidose, iki 2013 metų įdiegti sutartinių atlikimo mokymą į bendrojo lavinimo mokyklų muzikos programas.
Sutartinės UNESCO Nematerialaus paveldo sąrašą buvo įtrauktos lapkričio viduryje.
Lietuvių polifoninės dainos – trečias Lietuvos objektas UNESCO reprezentatyviame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše. Į jį anksčiau įtraukta Kryždirbystės ir kryžių simbolikos bei Dainų švenčių tradicija.
Sutartines daugiausia gieda moterys, instrumentinius kūrinius skudučiais, daudytėmis, kanklėmis ir kitais instrumentais atlieka vyrai. Būdingas sutartinių bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir skirtingų tekstų (prasminio ir garsažodinio) skambesys.
Lietuva savo objektų turi kituose dviejuose UNESCO sąrašuose – Pasaulio paveldo ir „Pasaulio atminties“ (dokumentinio paveldo) registruose.
Pirmajam priklauso Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės geodezinis lankas. Antrajam – akcija „Baltijos kelias“ ir Radvilų archyvai su Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija.
