Archyvai kaupiasi savaime, kaip gyvenimo nuosėdos. Jie tampa iššūkiu dabarčiai, primindami tai, ką visi norėjo užmiršti, ar net veikia kaip uždelsto veikimo tiesos bomba, grasinanti išgriauti visuomenės pamatus. Kas turi archyvą, tas valdo – tai liudija ir šio graikiško žodžio pirminė reikšmė: arkho – „pradėti, valdyti, vadovauti“. Kasdienybėje archyvai tyli, bet jie laukia skaitytojų ir jų užduodamų klausimų.
Iki vasario 15 d. Nacionalinėje dailės galerijoje veikia trys parodos, į kurių eksponatus, daugelį metų saugotus archyvuose, siūloma pažvelgti iš šiandienos perspektyvos.
Virš dviejų šimtų Vito Luckaus fotografijų po 20 metų buvo atvežta į Lietuvą eksponavimui parodoje „Siūlau naują pasaulį. Vito Luckaus fotografijų retrospektyva“. Jos saugomos Tatjanos Luckienės-Aldag archyve JAV.
Parodoje „Vaizdų vietą“ atveriamas lietuvių fotografijos „archyvas“ sovietmečiu leistuose iliustruotuose žurnaluose. Trečiojoje parodoje „90x60. Lietuvos fotografijos parodų plakatai. 1970–1987“ eksponuojami kelias dešimtis metų privačiuose ir valstybiniuose archyvuose saugoti plakatai.
Ar visi archyvai vertingi? Kiek juose tiesos? Kaip archyvus saugančios institucijos perrašinėja istoriją? Ką su jais veikia vaizduotė?
Į šiuos ir kitus klausimus mėgins atsakyti diskusijos dalyviai: fotografas Algimantas Kunčius, fotografijos istorikė Margarita Matulytė, filosofas Kristupas Sabolius, Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorė Vida Šimėnaitė, istorikas Tomas Vaiseta, renginį moderuos menotyrininkė Agnė Narušytė.
