Klaipėdoje gyvenanti ir kartu su menininkų grupe „Žuvies akis“ dirbanti Agnija, statydama šį spektaklį, dirbo vien tik su vyriška komanda, bandydama išsiaiškinti, kaip jie išgyvena vyriškumo padarinius savo kūne. Tiesa, viena kosmopolitiškiausių Klaipėdos menininkių tuo metu dar ir laukėsi. Tačiau tai nesutrukdė jai sukurti stipraus testosteronu pripildyto spektaklio.
Kodėl tave sudomino išskirtinai tik vyrų išgyvenimai?
Spektaklis „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ šiek tiek ironiškas bei moteriškas žvilgsnis į vyrus. Tačiau visa vyriška kūrybinė grupė labai prisidėjo prie analizės, motyvacijos ir raiškos priemonių atradimo. Iš tiesų, buvo labai įdomu kurti spektaklį tik su vyrais. Be to, vyriškumo problemos aktualios ne tik patiems vyrams, bet ir moterims. Žinoma, aš neteigiu, jog jau suprantu vyrus, jų poelgių motyvus. Man tai yra vis dar jautri ir svarbi tema.
Nemažai gilinaisi į vyrišką tapatybę – ką, tavo manymu, vyras turi padaryti, kad įgyvendintų savo vyriškosios tapatybės užduotis?
Pirmiausia, jis turėtų nebijoti. Mūsų valstybėje vyrų tapatybė – labai jautrus klausimas. Istorinės ir politinės aplinkybės padarė didžiulę įtaką vyrų tapatybės naikinimui. Man atrodo, tik dėl baimės laisvas vyras gali vadovautis kitomis vertybėmis nei stereotipiškai suprantamas vyriškas elgesys. Be to, apskritai šis istorinis laikotarpis vyrams yra sudėtingas. Atrodo, nei jie, nei moterys, nei apskritai visuomenė nebežino, kokie jie turėtų būti. Seni vyriškumo modeliai nebetinka, o kokie nauji – klausimas.
Kokie yra svarbiausi vyrai tavo gyvenime? Ar jie tau buvo atspirties tašku, statant šį spektaklį?
Na, kaip tvarkinga žmona, turėčiau atsakyti, kad svarbiausi vyrai mano gyvenime – tai vyras ir sūnus. (Juokiasi). Nors, aišku, taip ir yra. Tačiau neįvardinčiau jų kaip atspirties taško – tai daugiau intuityvus dalykas. Manau, kad ir mano tėtis ne paskutinę vietą užėmė, nors mūsų santykiai labai komplikuoti. Tiesa, spektaklio kūrybinį laikotarpį lydėjo įdomi aplinkybė – spektaklis kuriamas išskirtinai su vyriška komanda, o aš laukiuosi vaikelio. Taigi sulaukiau daug gražaus vyriško dėmesio bei rūpesčio.
Kiek fizinio pasirengimo reikalauja šiuolaikinio šokio choreografija?
Šio spektaklio choreografija reikalauja nemažai ištvermės ir fizinio pasirengimo. Šokėjai kaskart atlieka įvairias mankštas, tik, kiek žinau, iki sporto salės pakilnoti svarmenų jie niekaip nenueina. (Šypsosi)
Kas šiuolaikiniame mene tau labiausiai rėžia akį, o galbūt net erzina?
Neatsakingumas ir publikos ignoravimas. Kartą girdėjau kaip vienas choreografas sakė šokėjams: „Fuck the audience“. Tai yra absoliuti nepagarba publikai. Žinoma, aš taip pat nepalaikau provokacijų arba pataikavimo publikos skoniui. Net ir šioje begalinėje pasirinkimo laisvėje menininkas negali užsiimti savo paties terapija, kai lipdamas į sceną šokėjas ar choreografas „gydo save“.
Ko žiūrovams, nemačiusiems nė vieno šokio spektaklio, tikėtis festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“?
Mano vienas draugas ne menininkas pasakė, jog „Naujajame Baltijos šokyje“ pamatysi tai, ko niekur kitur nematei. „Žuvies akies“ spektakliai bus rodomi neįprastose erdvėse – „Viskas klojosi kuo puikiausiai“ – „Europos“ prekybos centre. „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ žiūrovai galės stebėti tarsi sėdėdami mados pristatyme.
