Nacionalinė dailės galerija, tęsdama XX amžiaus lietuvių fotografijos atodangų programą, šiemet visuomenę supažindina su devintajame dešimtmetyje Kaune iškilusiu meniniu reiškiniu. Neformali fotografų grupė, draugų praminta „plėšriųjų sekcija“, kartais susiburdavo Kauno zoologijos sodo fotolaboratorijoje, įrengtoje šalia plėšrūnų narvų. Tačiau „ZOO“ yra ir platesnė nuoroda į izoliuotą, anuomet nesuprastą ir neįvertintą naujosios kartos fotografų kūrybą.
Po dvidešimties nepriklausomybės metų pirmą kartą šio judėjimo autorių branduolio surengta paroda atskleidžia alternatyvių anuomet vyravusiai fotografijai idėjų ir savitos stilistikos panoramą. Kauniečiai išnaudojo fotografiją konstruktyviai veiklai – savo meninių pasaulių modeliavimui. Jie tikslingai vykdė denatūralizavimo, depsichologizavimo ir deidealizavimo programą. Nauja fotografijos leksika, išreiškianti postmodernistinę pasaulėjautą, rodė radikalų vertybių pasikeitimą ir perėjimą nuo tradicinio prie konceptualaus požiūrio į meninį objektą. Atsiribodami nuo tiesioginių sovietinės tikrovės refleksijų ir vaizdo turinio sureikšminimo jie kalbėjo apie tai, kas slypi juose pačiuose, bandė parodyti realybę taip, kaip suprato, o ne tik matė. Tačiau dėl dominavusios lietuvių fotografijos mokyklos sampratos apie bazinius fotografijos kūrimo (priemonių ir tikslų) principus naujoji meninė banga gerą dešimtmetį (ne tik sovietmečiu, bet ir pirmaisiais nepriklausomybės metais) išliko periferinė, o vėliau buvo tiesiog pamiršta.
Eksponuojami Arūno Kulikausko (g. 1959), Gintauto Stulgaičio (1959–2000), Visvaldo Dragūno (1955–2008), Giedriaus Liago (g. 1967) ir Sauliaus Paukščio (g. 1964) darbai yra surinkti iš autorių arba jų šeimų archyvų kartu su Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriumi.
