Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nacionaliniame dramos teatre – premjera „Pasaulio gerintojas“

Valentinas Masalskis
LNDT nuotr. / Valentinas Masalskis
Šaltinis: 15min
0
A A

Balandžio 18, 19 ir 23 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys premjerą – austrų dramaturgo Thomo Bernhardo pjesę „Pasaulio gerintojas“. Šį vieno garsiausių XX a. pabaigos vokiškai rašiusių dramaturgų veikalą į lietuvių kalbą išvertė Rūta Jonynaitė. Spektaklio režisierius – Valentinas Masalskis, dailininkė – Renata Valčik, uždangos autorius Vitalis Čepkauskas, kompozitorius Tomas Kutavičius. Spektaklyje vaidina Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Remigijus Bučius, Šarūnas Puidokas, Arūnas Vozbutas, Titas Varnas.

„Thomo Bernhardo „Pasaulio gerintojas“ – niekinimo anatomijos išklotinė. Čia susipina be galo daug įvairiausių temų: ką mes garbiname, kas tas „elitas“, stabai, kuriuos mes šloviname. Šioje pjesėje gvildenamos garbėtroškos, pasipūtimo idėjos. Bernhardas visada moka išryškinti vieną svarbiausią temą, ir mane tai imponuoja. Žmogus imasi užduoties, kurios pats negali įvykdyti, todėl ja kankina visus aplinkinius. Tai yra pagrindinė Bernhardo kūrybos tema“, – sakė Valentinas Masalskis.

Thomas Bernhardas (1931–1989) – vienas ryš­kiausių ir įtakingiausių naujausių laikų austrų – tiesą sakant, ne tik austrų, bet ir visų vokiečiakalbių – rašytojų. Kol buvo gyvas, dažną jo kūrinio pasirodymą teatro scenoje ar knygų rinkoje, kaip ir paties autoriaus retus pasirodymus viešumoje, lydėdavo triukšmingi skandalai. Publika plodavo ir švilpdavo. Susižavėjusi ir pasipikti­nusi. Abejingų nebuvo.

Ir po rašyto­jo mirties jo skaitytojai ir kūrybos vertintojai nesutaria, kas gi buvo, kas yra Thomas Bernhardas. Didysis vienišius ar draugiškas keistuolis, „gimtinės“ dai­nius ar bohemiškas didmiesčio dykinėtojas, savojo lizdo teršėjas ar negailestingas tiesos sakytojas, pesimistas ar optimistas, niūriausių ar smagiausių tekstų autorius?

Iš pradžių studijavęs dainavimą, dramaturgiją, vai­dybos meną, Berhardas jau nuo 1957-ųjų atsidėjęs literatūrai. Skaitytojai Thomo Bernhardo vardą įsidėmėjo jau 1963 metais, išėjus romanui „Speigas“. Netrukus pasirodė apysaka „Amrasas” (1964), romanas „Sutrikimas” (1967). Paskui romanai „Korektūra” (1975), „Grimzdėjas” (1983), „Senieji meistrai” (1985), „Išnaiki­nimas” (1986), penkių autobiografinės prozos knygų ciklas (1975–1982). Daugelyje savo kūrinių rašytojas vaizduo­ja gūdų gimtąjį kraštovaizdį, žmonių santykių šaltį ir beviltišką gyvenimą.

Bernhardas ypač išgarsėjo aštuntajame XX a. dešimtmetyje, visų pirma pjesėmis „Medžioklės draugija” ir „Įpročio jėga“. Abi jos buvo pastatytos 1974 metais, o po jų kone kasmet iki pat 1989-ųjų, iki pat autoriaus mirties, garsiausiose Austrijos ir Vokietijos scenose pasirodydavo vis naujos pjesės, sulaukdamos didžiulio publikos ir kritikų dėmesio – jomis Bernhardas laikėsi įsikibęs gyvenimo.

Tai arba piktos satyros, ištraukiančios į scenos šviesą visuome­nės, politikos, kultūros elito atstovus, arba sąmojingos ir liūdnos (tragi)komedijos, vaizduojančios visuomenės autsaiderius, dažniausiai sužlugusius, nenusisekusius menininkus. Taip galima apibūdinti ir jo pjesę „Pasaulio gerintojas“, kuri buvo parašyta 1979 metais.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min