Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Jonas Vaitkus: dabar daug atlikėjų, bet mažai kūrėjų

Jonas Vaitkus
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Jonas Vaitkus
Šaltinis: 15min
0
A A

Gegužės 19-23 dienomis Vilniaus mažajame teatre vyks šeštasis jaunųjų teatro kūrėjų festivalis „Tylos!”. Šių metų festivalis žiūrovų bei teatralų vertinimui pateiks pagrindinių Lietuvos, Latvijos ir Jungtinės Karalystės teatro mokyklų kūrėjų darbus. Kaip ir kasmet publikai savo diplominius darbus prisistatys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai.

Žiūrovai išvys J.Vaitkaus, V. Kuodytes, G.Varno ir A. Giniočio mokinių pastatymus. Apie jaunąją aktorių bei režisierių kartą kalbiname režisierių, teatro pedagogą, Rusų dramos teatro vadovą Joną Vaitkų.

– Gegužės 19 – 23 dienomis vyksiančiame jaunųjų kūrėjų festivalyje „Tylos!” savo baigiamuosius darbus parodys ir jūsų vadovaujamo kurso studentai. Kuo šie jauni, dar nepatyrę žmonės gali būti įdomūs daug mačiusiam žiūrovui?

– Žiūrovui turėtų būti įdomu, kas ateina, kas išaugs iš tų jaunų žmonių po penkerių metų. Jei žmogus seka teatrinį procesą, jei neieško sukrėtimų arba įdomybių, o stebi save ir aplinką, procesus, kurie vyksta visuomenėje, tai tokiam žmogui, man atrodo, turėtų būti įdomu. Juk tie studentai yra kaip vaikai, mes stebime procesą, kaip iš neapsiplunksnavusio ančiuko jie tampa gulbėmis. Kaip žmonės keičiasi, apie ką jie kalba?

Jie turi ir agresyvumo, ir įžūlumo, drąsos, savo galimybių pervertinimo, ir noro šokiruoti. Jie linkę konkuruoti. Kaip jaunas gaidukas skiauterę šiaušia ir nori įrodyti, kad jis turi kažkokių savybių, kurios yra vertesnės už kito gaiduko savybes.

– Apie ką jauni žmonės dabar kalba, kokie jie?

– Jie turi ir agresyvumo, ir įžūlumo, drąsos, savo galimybių pervertinimo, ir noro šokiruoti. Jie linkę konkuruoti. Kaip jaunas gaidukas skiauterę šiaušia ir nori įrodyti, kad jis turi kažkokių savybių, kurios yra vertesnės už kito gaiduko savybes. Tuo pačiu matosi, kaip žmonės pasirinktą medžiagą įvaldo. Kartu vyksta jų pačių pažiūrėjimas į save, į kūrybos procesą, kaip jie suranda savo žiūrovą, kaip jį įtikina. Čia įvyksta labai svarbūs dalykai – arba jaunas kūrėjas pajunta, kad čia yra jo kelias, kad jis turi tos sokratiško bendravimo prigimties ir noro daryti įtaką, arba ne. Savojo kelio pasirinkimas. Šie diplominiai darbai ir yra atspirties taškas – arba jie užsikrečia ir pradeda rimtai domėtis savo profesija, vertinti savo technines galimybes, savo trūkumus ir privalumus arba ne.

– Išleidote ne vieną aktorių grupę jau, kaip keičiasi studentai?

– Anksčiau buvo daug uždaresni žmonės. Kita vertus, dabar žmonės persisotino – visur gali lėkti, viską žiūrėti, gali mėnesį čia pabūti, mėnesiui ten nuvažiuoti. Toks įspūdis, kad gavo popiergalį, kažkur kažką palankęs, ir jaučiasi toks apsišvietęs. Yra daug paviršutiniškumo. O kai žmogus pajunta, kad jis jau persisotino, supranta, kad lakstyti po visus tuos workshop‘us ne išeitis, jis ateina į tuštumą. Nes toks nesusikaupimas ir neįsigilinimas ištraukia tave į paviršių ir tu tampi vartotoju, kuris naudoja kažkokias galimybes, bet pats savęs neužpildo. Tampi žiūrovas, o ne savęs darytojas. Jauni žmonės linkę pervertinti laisvo pasirinkimo galimybes. Gerai, jei žmogus jau susiformavęs, turintis savo pasaulėjautą, vertybes, tam tikrus tabu. Sunkus jų tas laikas. Ypač pirmieji metai, kai baigia, kai reikia susirasti savo kelią.

– Ar lengva tai jiems padaryti?

– Manau, kad labai sunku. Nėra judėjimo sistemoje, nėra tolerancijos, atvirumo teatruose. Vaidinama, kad norima jauniems žmonėms padėti, bet iš tikrųjų tai tik žodžiai. Daugiausiai neapykantos tarp senbuvių kyla būtent tada, kai nauji jauni žmonės ateina į teatrą, ypatingai kai daugiau jų ateina. Teatras tampa prieglauda. Valstybė nesirūpina, neapsaugo tų žmonių, kurie praranda kokybes, todėl jie ir turi sėdėti tam teatre, kad išgyventų. Reikia įvesti kitokią sistemą. Valstybė turi būti pasiruošusi žmogui, kuris dėl kažkokių kūrybinių dalykų, dėl amžiaus ar sveikatos turi palikti teatrą, suteikti socialines garantijas, kad jis ne į gatvę būtų išmetamas.

Teatruose nėra judėjimo, jie neskelbia konkursų, nevyksta atrankos.  Tam net nėra galimybių, mat samdomas aktorius yra visada brangesnis nei etatinis. Todėl teatre yra baisi stagnacija, nėra žaižaravimo tarp aktorių dirbant. Pripranta vieni prie kitų, tampa nebeįdomu dirbti, nėra tobulėjimo, nėra tokio pojūčio, kad reikia kažką naujo įvaldyti. Tada ir aktoriams nuobodu, ir žiūrovui nuobodu.  

– Kiek pats priimate naujų žmonių į teatrą?

Teatruose nėra judėjimo, jie neskelbia konkursų, nevyksta atrankos.

– Iš baigusiųjų priimu apie aštuonis žmones kasmet.

- Ar ateinantys jauni žmonės keičia teatro veidą?

– Teatro veido labai nepakeisi, bet pasirodymai keičiasi, niuansavimas, procesai, temos kinta. Teatras pradeda gyventi normalų, konkurencingą gyvenimą. Jauni žmonės ir teatro senbuviai turi sugyventi, jausti, kad yra reikalingi vieni kitiems. Jaunatvei reikalinga patirtis, senatvei reikia jaunatviškos energijos, žingeidumo. Jie vienas kitą papildo.

– Koks teatras, jūsų akimis, bus po dvidešimties metų?

– Visvien tai pirmiausia bus aktorius, bet daugiau ne atlikėjas, o asmenybė. O jų ne tiek ir daug. Ir kuo toliau, tuo mažiau atsiranda. Dabar daug atlikėjų, bet mažai kūrėjų. Yra profesijos, kur žmonės negali būti ruošiami kaip kokioje technikos mokykloje. Kiekviena profesija turi tam tikras rengimo ypatybes. Ir jei į tai neatsižvelgi – turi gamyklą. Prigamina ten tų žmogelių, negali išmest, pasiūlyt eiti kitur dirbti, nes kitaip išformuos, valandų nebebus.  Priimi 20, o lieka 8 – taip turėtų būti. Juk svarbiausia, kad jis išeitų tapęs individualybe, įdomia asmenybe.

– Ko trūksta, kad teatre atsirastų daugiau ryškių asmenybių?

– Trūksta teatro, kuriame vyktų procesas. Nėra kritikų, rimtai besidominčių, nes jie taip pat niekam nereikalingi, jie neturi, kur spausdintis. Net tada, kai buvo priespauda, ir Klaipėdos, ir Šiaulių, ir Kauno teatruose kažkas vyko, buvo įdomu vieniems į kitus žiūrėti, stebėti, kokie nauji žmonės ateina. Akademija neturi savo teatro. Juokinga kam pasakyti. Tas pats, jei chirurgus ruoštų, nesudarydami jiems galimybės padirbėti operacinėje.

– Ar matote tarp šiais metais baigiančių studentų asmenybių?

– Yra yra.

– Gal galite įvardinti?

– Nevardinsiu. Tos asmenybės gali greitai palūžti, pavargti.

– Kaip greitai jie pavargsta?

– Kai dirbi tokiomis sąlygomis ir turi plūktis, kad kaip nors tave priimtų į kokį teatrą, kad tave kas pamatytų, o niekam neįdomu, tai greitai.. O jei ir įdomu, tai teatrai neturi sąlygų priimti tuos žmones, juos išbandyti.

– Ar prisimenate savo debiutą?

Jei jis eina į sceną tik tam, kad taptų kažkokia žvaigždute, įdomiu klounu, kuriam jo paties siela nebeįdomi, tai jis tampa žmogumi, kuris judina dėmesio nevertus dalykus.

– Tai buvo „Mūsų žaidimai“ Šiauliuose. Buvau surinkęs neprofesionalių aktorių studiją. O vėliau jau su profesionaliais aktoriais parodėme „Lopšinę“.

– Ko palinkėtumėte debiutuojančiam aktoriui, režisieriui?

– Palinkėčiau, kad neprarastų galvos, blaivaus požiūrio į save, kad nepultų į neviltį susidūręs su pirmaisiais sunkumais, o vis tik atsižvelgtų į savo pojūtį. Jeigu jaučia, kad jam reikia tai daryti, tai tada jis nugalės viską, o jei jis eina į sceną tik tam, kad taptų kažkokia žvaigždute, įdomiu klounu, kuriam jo paties siela nebeįdomi, tai jis tampa žmogumi, kuris judina dėmesio nevertus dalykus. Teatras visgi ne klounada, o žmogaus procesas su savimi – ne pokštas, o gyvenimas. Nugyvent gyvenimą ne taip paprasta.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min