Dabar populiaru
Publikuota: 2012 gegužės 1d. 14:20

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje: ko tikėtis ir kaip tai suprasti?

Šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė

Naujausias šiuolaikinio šokio madas sostinėje gegužės 2–7 dienomis pristatys tarptautinis festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Vokietijoje gyvenanti šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė šypsosi po šokių spektaklių girdėdama žiūrovų komentarus, esą jie nesuprato spektaklio minties – specialistė išduoda, ko publika gali tikėtis iš šiuolaikinio šokio ir dalijasi patarimais, kaip šį meną vertinti.

– Ar galima teigti, kad šokis Lietuvoje nėra pasiekęs deramo populiarumo? Kokios, jūsų nuomone, to priežastys?

– Kategoriškai negalima teigti, kad Lietuvoje šokio nėra ar kad jis čia labai populiarus. Pažiūrėjus, kiek Lietuvoje yra šiuolaikinio šokio festivalių, jų galima suskaičiuoti tikrai nemažai: „Auros“ šokio festivalis Kaune organizuojamas jau 23 metus, „Naujasis Baltijos šokis“ – 16-us, Klaipėdos „Platforma“ – 6-us, taip pat yra mažesnės apimties festivalių, tokių kaip „Bičių sąskrydis“ ar „Naujasis arabeskas“. Dar turime šokio festivalį vaikams ir jaunimui „Dansema“ – o tokio pobūdžio festivaliu gali pasigirti tikrai ne kiekviena šalis.

Žiūrint iš kitos pusės, Lietuvoje vis dar gilios baleto tradicijos, stipriai jaučiama rusų klasikinio šokio mokyklos įtaka. Nereikėtų pamiršti ir politinės situacijos įtakos šokiui – po II pasaulinio karo modernios šokio formos galėjo signalizuoti išsilaisvinimą, todėl nebuvo leidžiamos. Galbūt tai ir užgožė spartesnę šiuolaikinio šokio raidą. Šiuolaikinio šokio atgimimas Lietuvoje nebuvo toks ryškus kaip kitose šalyse.

Šiuolaikinio šokio populiarinimo pradžia Lietuvoje siejama su Nepriklausomybės kovomis ir jos atgavimu – šokio teatras „Aura“ tarptautinį modernaus šokio festivalį suorganizavo jau 1989 metais ir kiekvienais metais pasikviesdavo trupes iš užsienio bei pats nuo to laiko dalyvavo užsienio festivaliuose, 1995 metais Lietuvoje įkurtas Šokio informacijos centras, o 1997 metais surengtas pirmasis „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis. Šis festivalis kasmet siekė į Lietuvą pakviesti kuo daugiau užsienio choreografų, kurie Lietuvos šokėjams galėtų pristatyti įvairesnius šokio žanrus ir stilius.

Alvydo Opulskio montažas/Festivalis Naujasis Baltijos aokis
Alvydo Opulskio montažas/Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“

– Tačiau žiūrovai, užaugę su baleto spektakliais, ne visada supranta šiuolaikinio šokio pastatymus, juose užkoduotas mintis. Kaip reikėtų žiūrėti ir vertinti šiuolaikinį šokį?

– Vieno recepto, kaip žiūrėti šiuolaikinio šokio spektaklį, nėra. Man dažnai po spektaklių tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje tenka girdėti komentarus: „Ką choreografas tuo norėjo pasakyti?“, „Nieko nesupratau“. Tokios replikos mane verčia šypsotis. Šokį galėtume palyginti su knyga. Perskaičius knygą, retai sakome, kad nesupratome, ką autorius norėjo pasakyti – jei kas ir būna neaišku, susikuriame savo teorijas ir interpretacijas. Todėl ir vertinant šokio spektaklį, reikėtų daugiau pasikliauti savimi, vadovautis savo nuojauta, emocijomis ir patiems susikurti savo siužetą. Mažiau vertėtų jaudintis, ką choreografas norėjo pasakyti. Anaiptol nenoriu nuvertinti meninės kūrėjų idėjos – choreografai ir režisieriai visada nori ir turi, ką mums pasakyti – tačiau mes kaip žiūrovai turėtume labiau ieškoti, kas mus sujaudino asmeniškai ir ką mes patys išskaitėme spektaklyje.

Organizatorių nuotr./Naujasis Baltijos aokis
Organizatorių nuotr./„Naujasis Baltijos šokis“

– Galbūt subjektyvumas ir asmeninis spektaklio vertinimas lemia šokio kritikos stoką Lietuvoje?

– Iš tiesų jauni teatrologai galbūt bijo būti apšaukti per dideliu subjektyvumu, nes teatro kritika vadovaujasi kiek kitomis teorijomis, ir dėl to nesiryžta vertinti šokio spektaklių.

Žvelgiant plačiau, nors Europoje susidomėjimas šokio teorija gimė jau prieš daugiau nei tris dešimtmečius, tačiau daugelyje Europos aukštųjų mokyklų tai visuomet buvo viena iš teatrologijos ar muzikologijos studijų programos dalių. Dabar Europoje šokio teorija pamažu atskiriama nuo teatro ir pristatoma kaip atskira disciplina. Pavyzdžiui, Berlyne šokio teorija kaip atskira magistrantūros studijų programa įvesta tik 2009 metais, kiek anksčiau – nuo 2005 metų – Šveicarija pradėjo ruošti šokio teoretikus.

Todėl visai natūralu, kad iki šiol šokį vertina teatrologai ir teatro kritikai. Juk šokis gyvuoja vos kiek daugiau nei vieną amžių (čia nekalbu apie baletą).

Mano inicijuotas festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ projektas „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ skirtas paskatinti žmones nebijoti rašyti apie šokį – tokiu būdu norime praplėsti šokio recenzijos sąvoką.

Šokio mene nuomonė, kad kritikas, pažiūrėjęs spektaklį, parašo jam kažkokį verdiktą, yra pasenusi ir nebevartotina. Recenzija turėtų būti lanksti kaip ir pats šokis. Todėl ir stengiamės skatinti į šokio meną pažiūrėti iš įvairių kampų. Pavyzdžiui, pernai viena politologė šiame projekte, žiūrėdama spektaklius, bandė įžvelgti juose politines temas ir jas analizuoti – išėjo puikūs tekstai.

– Kalbant apie Lietuvos šokio kūrėjus – kaip vertinate jų profesionalumą, kūrybinės veiklos amplitudę, žanrinę įvairovę?

– Lietuvos šokių bendruomenė turi savo srities profesionalų. Jaunoji choreografų karta mokėsi aukštosiose užsienio šokio mokyklose. Lietuvos publikai šokio kūrėjai siūlo įvairius šokio žanrus: ir rimtąjį šokį, grįstą išgyvenimais, filosofijomis, „išnešiotomis“ idėjomis, ir lengvąjį šokį, ir fizinio šokio teatrą, kažkiek artimą tamsiuoju šokiu vadinamo japonų šokio Butoh estetikai.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./ Trupės Beau Geste pasirodymas Vilniuje
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./ Trupės „Beau Geste“ pasirodymas Vilniuje

Pamažu šokio spektakliuose atsiranda ir socialinės temos, taip pat populiarėja gatvės šokis. Taigi galima teigti, kad beveik visos šokio nišos Lietuvoje yra užpildytos.

Žinoma, norėtųsi, kad į Lietuvą greičiau atkeliautų ir kiti šokio žanrai: konceptualus šokis, konceptinės improvizacijos, vadinamieji „lecture performance“. Tačiau tam reikia gerų bendradarbiavimo sąlygų.

– Kokios šiuolaikinio šokio tendencijos vyrauja pasaulyje, kurios pasiekia ar gali pasiekti ir mus?

– Tendencijos labai įvairios, viskas priklauso nuo šalies, nes kiekvienoje šalyje yra susiklosčiusios skirtinga šokio patirtis, raida. Žinoma, šokis nestovi vietoje, jame viskas maišosi, todėl kuriami tarpdisciplininiai spektakliai bei judesio ir vaizdo performansai, kur ne tik šokama, bet ir nemažai kalbama, dainuojama, improvizuojama.

Konceptualiajame šokyje, vadinamame „no dance“ arba „TanzTanz“, svarbiausia meninė choreografo koncepcija – nesistengiama sukurti kažkokios ypatingos choreografijos, choreografinė forma tampa iš viso neaktuali.

Paskutiniu metu šokio pasaulyje pagyvėjusi mada, kai jaunieji choreogafai gręžiasi į šokio istoriją ir bando rekonstruoti ir kurti šokio spektaklius, turinčius svarbią istorinę reikšmę. Tokius spektaklius šokio kritikai dažnai vadina „gyvaisiais istorijos archyvais“.

Vis dar populiarėja „flashmobai“, susibėgimai, kuriuose dalyvauja ne tik mėgėjai, bet ir profesionalūs šokėjai. Pavyzdžiui, Berlyne vieno baleto vaikams programa buvo pristatoma didžiausioje metro stotyje, kur šoko ir patys baleto šokėjai.

Taip pat užsienyje šokio spektakliuose populiarus breikas pagal hiphopo muziką. Iš gatvės šis šokis perkeliamas ir į scenas – tai pritraukia į teatrus labai daug jaunų žiūrovų, netgi publiką, kuri nesilanko teatruose.

Šiuolaikinio šokio festivaliai, tokie kaip „Naujasis Baltijos šokis“, būtent ir siekia supažindinti lietuvaičius su naujausiomis pasaulio šokių madomis ir tendencijomis.

15min.lt nuotr./Naujajame Baltijos aokyje  neatrastos raiakos formos ia Lietuvos.
15min.lt nuotr./„Naujasis Baltijos šokis“.

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min