Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Smuikininkas Algirdas Šochas: „Melstis galima ir smuiku“

Algirdas Sochas
Algirdas Šochas
Šaltinis: 15min
0
A A

Vokietijoje, Hamburge, smuiko specialybę studijuojantis Algirdas Šochas šią vasarą Lietuvoje – itin retas svečias. Pasiklausyti jaunosios kartos lietuvių atlikėjo galima birželio 20 d. Valdovų rūmuose vyksiančio renginio „Kultūros naktis“ metu. A.Šochas gros su pianiste Gryta Tatoryte. M.Rostropovičiaus fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ remtas atlikėjas tvirtina, jog tapti profesionaliu muzikantu vienam, be aplinkos palaikymo, yra misija neįmanoma. Viena to priežasčių – reikalingos šešiaženklės sumos. Smuikus kolekcionuojantis jaunuolis yra rankose laikęs ir A.Stradivarijaus sukurtą instrumentą, tačiau senųjų meistrų darbo jis nemistifikuoja.

– Išsklaidykite arba patvirtinkite mitą: dažnai sakoma, kad muzikantai neturi vaikystės.

– Turi. Vaikystę turi visi. Tik kiekvienam ji – vis kitokia. Bet vaikui iš tikrųjų yra žygdarbis groti, dirbti kasdien, net kai atsibosta, kai norisi viską mesti. 7 dienas per savaitę, mažiausiai – po 4 valandas per dieną. Kad taptum muzikantu, nuo pat mažų dienų turi labai tikėti tuo, ką darai, nepasiduoti, nors kartais lieki ir nesuprastas.

– Ko dėl savo profesijos esate atsisakęs?

– Paaukojau tam kiemą, draugus, savaitgalius, atostogas. Buvau kitoks vaikas, turėjau savo „smėlio dėžę“ ir nuo mažens daug dirbau. Tačiau ta auka, kurią dabar vadinčiau indėliu, apsisprendimu, žinojimu, ko gyvenime noriu, grįžta it bumerangas gerais rezultatais. Tai aplodismentai po koncertų, kai matai nuoširdžias šypsenas ir kaip tavimi džiaugiasi.

– O kaip bus asmeniniu gyvenimu ir šeima? Ar ir juos aukosite dėl karjeros?

Nei šeimos, nei asmeninio gyvenimo dėl smuiko atsisakyti nežadu.

– Šeima yra brangiausia, ką mes galime sukurti. Todėl nei šeimos, nei asmeninio gyvenimo dėl smuiko atsisakyti nežadu. Atvirkščiai, šeima gali būti puikus variklis ir ramstis siekiant karjeros aukštumų – tereikia tarpusavio supratimo. Nenoriu būti kaip daugelis muzikantų, kurie, skrajodami „aukštose materijose“ ir bohemiškoje kasdienybėje, vieną dieną susivokia, kad visa tai buvo iš dalies beprasmiška ar įsivaizduota pernelyg pompastiškai... Nors tai – tik mano nuomonė. Šeima – gyvenimo prasmė. O smuikas – priemonė padaryti gyvenimą gražesnį.

– Ar turite antrą pusę?

– Dievas atsiuntė man nuostabią antrąją pusę, su kuria esu labai laimingas ir jaučiuosi suprastas. Stengiuosi jai atsilyginti tuo pačiu.

– Ar ji – iš muzikos pasaulio?

– Ne, bet dirba kūrybinį darbą ir puikiausiai mane supranta, jaučia muziką. Muzikantė niekada nebuvo mano tikslas – atvirkščiai.

– Kodėl muzikantai labai dažnai sau į antrą pusę išsirenka taip pat muzikantą?

Muzikantai, mano manymu, dažnai būna vienpusiški ir kiek riboti žmonės, kurie be muzikos daugiau niekuo nesidomi.

– Muzikantai, mano manymu, dažnai būna vienpusiški ir kiek riboti žmonės, kurie be muzikos daugiau niekuo nesidomi. O muzikantų poros – jos nuolat verda tame pačiame katile. Tai kaip kolonija, kurioje, savo darbo specifikos prispirti, nieko kito rasti negali kaip tik tokį patį. Visada lengviausia eiti pramintais takeliais. Tačiau kaip yra nuostabu, kai per savo artimą žmogų gali pažinti visiškai kitokius pasaulius, kai jis tave praturtina kitomis patirtimis.

– Kaip jums į rankas pateko smuikas? 

– Padavė mama, kuri, taip jau sutapo, yra smuiko mokytoja. (Juokiasi.) Pabandėme pagroti daugiau iš smalsumo nei ko tikėdamiesi. Bet kai pasirodė, kad išeina visai neblogai, mama pradėjo mane mokyti rimčiau. Buvau šešerių.

– Ir viskas ėjosi sklandžiai kaip iš natų? O gal būta ir ribinių, lemtingų situacijų?

– Po metų grojimo, būdamas antroje klasėje, susilaužiau dešinę ranką. Bežaisdamas prie muzikos mokyklos nukritau nuo neįtikėtinai žemos tvorelės. Gydytojai sakė, kad toks sudėtingas lūžis būna vienas iš tūkstančio: užspausti nervai, kraujagyslės, o prognozės – pačios blogiausios.

Operacija truko pusketvirtos valandos, po jos – reanimacijos palata ir 3 varžtai alkūnėje, toliau – metai gydymo ir reabilitacijų sanatorijose. Ačiū Lietuvos mikrochirurgams, kurie daro stebuklus – po metų jaučiau ir galėjau ištiesti visus pirštus, galėjau valdyti ranką. Kai sugrįžau į mokyklą, pabandėme prisiminti smuiką ir pavyko. 

– Kas labiausiai motyvavo, skatino, padėjo siekti užsibrėžto tikslo?

– Mokytojai ir man be galo atsidavę tėvai. M.K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi mokytojos ekspertės Beatos Vasiliauskaitės–Šmidtienės smuiko klasėje. Su muzikos pasauliu nesusiduriantiems žmonėms dažnai būna sunku suvokti, kiek pastangų, laiko, tėvų, aplinkinių paramos ir net pinigų reikia, kad taptum muzikantu.

– Bet ar ne kiekvienai profesijai reikia pastangų, darbo, investicijų?

Norint šioje srityje pasiekti aukštumų, reikia šešiaženklių investicijų.

– Norint šioje srityje pasiekti aukštumų, reikia šešiaženklių investicijų. Ne tik pats instrumentas kainuoja nemažus pinigus, bet ir kursai, privačios pamokos, kelionės po konkursus Lietuvoje ir užsienyje. Būsimam muzikantui tai būtina, kad būtų priprasta prie publikos, salių, kad muzikantas įgytų publikai taip patinkančio laisvumo ir išmoktų į tas 15 koncerto minučių sudėti viską, ką gali geriausiai, kam ruošėsi kelis mėnesius ar net metus... Visa tai ateina su įgūdžiais. 

Esu labai dėkingas ir mane rėmusiam M. Rostropovičiaus fondui „Pagalba Lietuvos vaikams“, ir dabar man stipendiją skiriančiam „Oscar und Vera Ritter-Stiftung“ fondui. Fondai – tai ne tik pinigai. Tai galimybė įsilieti į muzikantų bendruomenę. O kuomet esi šalia tokių, kokiu ir pats nori tapti, šalia bendraminčių, į sėkmę, į tikslą einama sparčiau, lengviau.

– Kokiu smuiku grojate?

– Turiu maestro Gidono Kremerio instrumentą, kurį jis pirko Kalifornijoje, iš jį pagaminusio meistro. Manau, smuike liko šio nuostabaus muzikanto aura ir tuo jis man ypatingas.

– Esate grojęs Antonijaus Stradivarijaus smuiku. Kuo šis ypatingas, taip vertinamas smuikas yra kitoks?

Groti stradivarijumi smuikininkui tokia pati prabanga kaip kažkam kitam – važiuoti su „Rolls-Royce“. Tai yra statuso dalykai.

– Esu grojęs su Stradivarijaus, Guadagnini ir kitais garsių meistrų smuikais. Žodis „ypatingas“ jų atveju labiau perteikia jų kainą. Žinoma, šie smuikai skamba nuostabiai, tačiau šiuolaikiniai instrumentai dažnai būna geresni. Groti stradivarijumi smuikininkui tokia pati prabanga kaip kažkam kitam – važiuoti su „Rolls-Royce“. Tai yra statuso dalykai.

– Ko negrojantys žmonės paprastai nežino apie smuikus?

– Pavyzdžiui, kad smičiuje naudojami arklio uodegos plaukai?

– Ką veikiate laisvalaikiu?  

– Stengiuosi džiaugtis gyvenimu ir gyventi jį turiningai. Mėginu pastebėti tuos dalykus, už kurių kasdieniame gyvenime akis neužkliūtų. Turiu smuikų kolekciją ir nuolat ieškau, kuo ją papildyti. Mėgstu automobilius, o ypač – vairuoti, todėl, esant galimybei, stengiuosi išbandyti egzotiškiausius modelius.

– Smuikas yra investicija, nes laikui bėgant jis tik gerėja ir jo vertė kyla. Algirdai, gal jūs tiesiog gobšus arba labai sumanus ir protingai investuojate? 

– Investuoti į meno vertybes ar instrumentus yra žymiai įdomiau nei į banalius dalykus.

„Fotolia“ nuotr./Smuikas
„Fotolia“ nuotr./Smuikas

– Kaip manote, kas lemia vieno ar kito muzikos instrumento pasirinkimą? Kodėl, pvz., vieni žmonės renkasi smuikus, o kiti groja fortepijonais? Kodėl jūs pasirinkote smuiką, o ne fortepijoną?

Smuikais groja optimistai, o fortepijonais – pesimistai.

– Žmonės, kurie nori lengvesnio kelio įvaldant instrumentą kokybės prasme, o ne technikos, renkasi fortepijoną. Ir šiaip ten veiksmo daugiau ir spaudyt daugiau yra ką, o dar kaip skamba... Juk iš karto gaunamas švarus, gražus garsas, vos tik paspaudžiamas klavišas. Tuo tarpu mokantis groti smuiku praeis metai kol išmoksime išgauti gražų garsą. Taigi, smuikais groja optimistai, o fortepijonais – pesimistai. (Šypsosi.)

– Iš ko kitą smuikininką pažinsi?

– Iš nuospaudų ant pirštų, taip pat iš stygų nuospaudos ant kaklo. Grojimas smuiku – juvelyriškas darbas. Ugdo žmoguje preciziškumą.

– Kokia didžiausia jūsų kūrybinė svajonė?

– Atlikti vieną mano mėgstamiausių kūrinių smuikui – J.S. Bacho „Čakonos“ solo partiją mano mylimoje ir visada lankomoje Švento Michaelio bažnyčioje Hamburge. Tebūnie ne per koncertą – kad ir vienam vakare. Melstis galima ir su smuiku, o „Čakona“ – tai muzikinė Biblija. 

– Kokiomis ekstremaliausiomis sąlygomis esate koncertavęs?

– Gal tai nebus ekstremaliausios sąlygos, bet kad nuotykis – tai tikrai. Per koncertą esu sudaužęs smuiką, tiesiog grodamas! Tai buvo paskutinis turo koncertas, buvo verčiamas paskutinis puslapis, o kūrinio pavadinimas buvo „Džiaugsmas“. (Juokiasi.)

– Ką klausytojas išgirs per jūsų su Gryta Tatoryte koncertą „Kultūros naktyje“?

– Pasirodymas skirtas platesnei auditorijai. Vienos valandos koncerte bus labai įvairių kūrinių. Prie gana akademiškos programos pridėjome A. Piazzolla kūrinį. Manau, būtent jis koncertą pagardins kaip cinamonas kavą ir nepaliks abejingų.

– Gyvenate ir mokotės Vokietijoje. Ko lietuviško pasiilgstate labiausiai?

– Juodos duonos, Trakų ir Nidos.

– Ką vokiečiams ir kituose kraštuose, kuriuose koncertuojate, pasakojate apie lietuvius? Kaip pristatote mūsų valstybę?

– Pristatau kaip mažą jaukią ir svetingą šalį, kurioje nuostabi gamta ir gili istorija. Liepiu būtinai apsilankyti.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min