Rusijos piktorialinei fotografijai atstovauja Aleksandras Grinbergas, konstruktyvistų fotografiją pristato Aleksandras Rodčenka, Borisas Ignatovičiaus, Elizabeta Ignatovič ir Michailas Prekneris, o tuometinį sovietų reportažą atskleidžia Arkadijus Šaichetas, Emanuelis Evzerichinas, Markas Markovas-Grinbergas, Georgijus Petrusovas ir Ivanas Šaginas.
1920–1939 metai Rusijos fotografijos istorijoje buvo vieni dramatiškiausių XX amžiuje. 1917 metų revoliucija, skelbdama naują socialinę santvarką, rėmėsi socialinės lygybės ir teisingumo ideologija. Naujasis režimas, siekdamas įtvirtinti iškeltas idėjas, pasitelkė galingą propagandą. Bolševikiniai šūkiai kurti kitokį pasaulį patraukė didelę dalį Rusijos intelektualų.
Trys labai skirtingos kryptys
Jaunų rašytojų, dailininkų, architektų, filmų kūrėjų, teatrų režisierų ir muzikų manymu, jų kūriniai turėjo pasitarnauti kuriant socialistinę visuomenę. Fotografija taip pat neliko nuošalėje nuo šių procesų. Netrukus išryškėjo trys pagrindinės sovietinės fotografijos kryptys, kurios turėjo ir savo lyderius.
Visos šios kryptys, neatlaikiusios nuolatinio spaudimo, 4-ojo dešimtmečio viduryje išsisėmė ir tiesiog išnyko. Stalino komunistų partija sovietiniame mene įteisino naujas ideologines nuostatas ir nuslopino „kairiąsias“ bei „dešiniąsias“ tendencijas. 1930 m., dar prieš uždarant grupę „Spalis“, buvo išformuota Rusijos fotografijos draugija, o jos lyderiai A.Grinbergas ir V.Ulitinas apšaukti liaudies priešais ir išsiųsti į stalinines darbo stovyklas.
Piktorialinė, arba „saloninė“, fotografija, kurią išpopuliarino didžiausia ikirevoliucinė Rusijos fotografijos draugija, rėmėsi europinėmis tapybos tradicijomis ir to meto kritikų buvo įvardijama kaip buržuazinės ideologijos atspindys. Pagrindiniai šios krypties atstovai buvo A.Grinbergas, N.Andrejevas ir V.Ulitinas.
Tuometiniuose laikraščiuose ir žurnaluose dirbantys naujieji sovietiniai fotografai fotoreportažą naudojo kaip ideologinės kovos įrankį ir propagavo gamybos, žemės ūkio ir kitus kasdienio gyvenimo laimėjimus. Šiai proletarinei fotografijos krypčiai atstovavo A.Šaichetas ir S.Fridlandas.
Trečiąją – „kairiąją“ fotografiją – propagavo „LEF“ („Kairysis menų frontas“) ir menininkų grupė „Spalis“, kuriems atstovavo A.Rodčenka ir B.Ignatovičius. Jie, pasitelkę konstruktyvistinę kompoziciją, bandė sukurti dinamiškas vizijas. Šių fotografų pastangos pasitarnavo fotografinės kalbos raidai, tačiau tai nepadėjo išvengti sovietinių kritikų atakų. 1932 m. pabaigoje grupė „Spalis“ buvo apkaltinta formalizmu, o jos veikla sustabdyta.
Visos šios kryptys, neatlaikiusios nuolatinio spaudimo, 4-ojo dešimtmečio viduryje išsisėmė ir tiesiog išnyko. Stalino komunistų partija sovietiniame mene įteisino naujas ideologines nuostatas ir nuslopino „kairiąsias“ bei „dešiniąsias“ tendencijas. 1930 m., dar prieš uždarant grupę „Spalis“, buvo išformuota Rusijos fotografijos draugija, o jos lyderiai A.Grinbergas ir V.Ulitinas apšaukti liaudies priešais ir išsiųsti į stalinines darbo stovyklas.
A.Šaichetas dar ilgai buvo NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato) persekiojamas. 1932 m. proletarinė fotografijos idėja, kaip ir visas proletarinis menas, prarado savo svarbą.
4-ojo dešimtmečio pabaigoje sovietiniame mene įsitvirtino socialistinio realizmo teorija. Po revoliucijos kilęs entuziastingas optimistinio meno sąjūdis, kuris rėmėsi žmonių tikėjimu aukštais idealais ir šviesesniu rytojumi, prasidėjus totalitarinei kultūros procesų kontrolei, greitai išsigimė.
