Projekto pradžioje vaikučiai piešė įvairius piešinius, vėliau jie buvo atrinkti ir dabar, visą birželio mėnesį, vyksta specialūs užsiėmimai (trukmė nuo 2val. iki 3,5val.), kurių metu neįgalūs vaikai su keramikės Sonatos Kazimieraitienės pagalba lipdo įvairias mozaikos/pano detales.
Ar vykdant paramą ir stengiantis integruoti neįgalius vaikus į visuomeninį gyvenimą suaugę ir išsilavinę žmonės gali kelti klausimą: „O kas man iš to?“. Pasirodo, kad gali
Liūdna tiesa
Didžiausias sunkumas, su kuriuo susidūrė projekto vykdytojai – rėmėjų paieška. Ar vykdant paramą ir stengiantis integruoti neįgalius vaikus į visuomeninį gyvenimą suaugę ir išsilavinę žmonės gali kelti klausimą: „O kas man iš to?“.
Pasirodo, kad gali. Projekto organizatoriai kreipėsi daugiau nei į 50 skirtingų įmonių, tačiau paramą gavo tik iš penkių: „Lietuvos geležinkelių“, UAB „Schuco Lietuva“, UAB „KG Constructions“ bei Vilniaus Dailės akademijos rektoriaus Audriaus KIimo.
Viena iš projekto organizatorių Jolanta Pilionė apie šį abejingumą atsiliepė taip: „Supratome, kad Lietuvoje stambūs verslininkai nemato poreikio remti socialinį projektą. Sunku buvo patikėti tuo, kad rasti įmonėje 5-6 tūkstančius litų yra labai sudėtinga. Tačiau manau, kad viskam yra savas laikas. Mūsų darbai parodys, kad Lietuvoje galima tai padaryti ir kad tai reikia daryti. Išliekamoji šio projekto vertė duos daugybę teigiamų ir gražių emocijų“.
Teigiama medalio pusė
Projekto tikslas – plėtoti neįgalių vaikų galimybes, tobulinant jų socialines kompetencijas per meno terapiją, socialinių įgūdžių ugdymą, meno pažinimo ir kūrybiškumo bendraujant veiklas.
Projekto tikslas – plėtoti neįgalių vaikų galimybes, tobulinant jų socialines kompetencijas per meno terapiją, socialinių įgūdžių ugdymą, meno pažinimo ir kūrybiškumo bendraujant veiklas
Viena iš „Shenet“ įkūrėjų teigė: „Mums buvo labai svarbu, kad vaikai išgyventų kuo daugiau gerų emocijų. Be galo gražu matyti, kaip vaikai ima molį, lipdo. Kūryba – didžiulė žmogaus jėga. Vaikas gali atsipalaiduoti, gali įjungti savo kūrybines galias, savo fizinį gebėjimą kurti ir paskui matyti, kaip gražu yra tai, ką jis sukūrė. Tai sukelia didžiulį pasitikėjimą patiems vaikams, kad jie viską gali: gali puošti gyvenimą, patys gali atlikti tuos dalykus, nereikia išsilavinimo ir sudėtingų žinių. Mūsų darbas buvo skirtas tam, kad vaikams suteiktume kuo daugiau teigiamų emocijų, pasitikėjimo, dalyvavimo socialinėje veikloje. Nesvarbu, jog galvojame, kad aš vienas nieko negaliu – tu viską gali. Tavo viena maža dalelytė didžiuliame pano yra be galo svarbu, nes be jos – nebūtų visumos. Manau, kad tai didžiulis edukacinis ir socialinis mokymas, svarbus augančiai mūsų visuomenės daliai“.
Kodėl pasirinkta Vilniaus stotis?
Atvažiavusi į Vilnių, keramikė ieškojo gražios erdvės, kurioje galėtų įvykdyti jau apie dešimtmetį skirtingose šalyse vykdomą projektą. Svajonė – kelionė. Kelionė – keliavimas. Keliavimas – stotis.
„Tik įėjus į Vilniaus Geležinkelio stotį, prieš akis atsiveria didžiulė tuščia erdvė, ir mums pasirodė, kad ten labai tiktų būtent šie puikūs keramikos darbai. Manau, kad kiekvienam žmogui, vilniečiui ar miesto svečiui, yra labai svarbu, įėjus į pastatą, matyti meno kūrinį. Tai pakiliai nuteikia. Liks prisiminimas kiekvienam keliaujančiam, kuris matys šį darbą, jis pagalvos apie vaikus, kurie darė tą darbą, ir tai jam sukels geras emocijas. Pakalbėję su geležinkelio vadovais, gavome leidimą daryti numatytąjį darbą ir esame labai už tai dėkingi ir laimingi, kad šis prasmingas darbas liks dovana visam miestui ir miesto svečiams“, – teigė Jolanta Pilionė.
