Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius: „Norisi suartinti gatvės šokį ir teatro kultūrą“

„Feel-link“
„Menų spaustuvės“ nuotr. / „Feel-link“
Šaltinis: 15min
0
A A

Jie atrodo labai susikaupę, susitelkę į tai, ką daro. Rimti, kryptingi, drąsūs. Kūrybingi. Racionalūs. Jeigu abiejų gatvės šokėjų patirtys televizijoje padėjo jiems geriau suprasti tai, ko jie nori – valio tokiai televizijai! Į Menų spaustuvės jaunųjų scenos menininkų atsiųstas jų gatvės šokio spektaklio „Feel-link“ projektas iškart pasirodė gerai apgalvotas ir ambicingas. Jo tikslas - atvesti gatvės šokį į profesionalaus teatro sceną, įrodyti, kad jų pasirinktos išraiškos priemonės gali „ištempti“ ne tik televizinį epizodą ar efektingai „įrėminti“ populiarų atlikėją scenoje.

Spektaklis „Feel-link“ scenoje pasakoja kelias neprastas istorijas apie  jausmus. Beje, savo drąsiu emocingumu jis labai išsiskiria iš lietuviško šiuolaikinio šokio konteksto. Kas jie tokie – Airida ir Laurynas, vieniems labai matyti per televizorių, kitiems – mokytojai ir vadovai, tretiems – įdomūs debiutantai? Kalbime spektaklio autorius ir atlikėjus, besiruošiančius jų šventiniam pasirodymui – gruodžio 31 dienos spektakliui „Feel-link“ Menų spaustuvėje.

Kaip pradėjote šokti?
Airida: Šoku nuo šešerių, esu baigusi choreografijos mokyklą Rokiškyje. Vilniuje baigiau reklamos vadybą, nors tėvai labai norėjo, kad rinkčiausi rimtesnius mokslus... Po šių studijų stojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, šokio edukologijos specialybę. Dar reklamos vadybos studijų laikais ieškojau su šokiu susijusio darbo, nes man tai visąlaik buvo svarbiausia. Rimčiausias darbas su savimi prasidėjo šokių klube „Šokiai.lt“. Beje, choreografijos  mokykloje apie tokį dalyką, kaip hiphopą, nė kalbos nebuvo. Žinoma, žiūrėjau visus MTV klipus ir visa kita ir paauglystėje tiesiog mėgdžiojau judesius.

Laurynas: Aš pirmą sykį „užsikabinau“ turbūt taip pat pamatęs kažką per televizorių... Apie 2001 metus pradėjau šokti breiką. Pamačiau klipą ir pabandžiau, išsistumdęs namų svetainėje stalus. Pamažu prisijungė brolis, jie su draugais susibūrė ir pradėjo šokti mokykloje, treniravomės kartu. Kai nebūdavo šalta, šokome požeminėse perėjose, ieškojome salių mokyklose repeticijoms. O nuo praėjusių metų, kai teko dalyvauti televiziniame šokių projekte „Tu gali šokti“, susidomėjau ir kitais stiliais.

Airida: Apskritai, kuo daugiau šokio stilių pažįsti, tuo geriau gali save išreikšti. Keičiasi kūno galimybės, jis tampa universalesnis, turtingesnis. Hiphopo šokis, pavyzdžiui, naudoja labai daug izoliacijos elementų (kai kiekviena kūno dalis juda skirtingu ritmu atskirai viena nuo kitos). Džiazo šokyje to taip pat yra, tuo tarpu šiuolaikinio šokio judesiai yra plastiškesni, „apvalesni“, hiphopas turi daugiau „kampų“, fiksuotų judesių su ritminiais akcentais, nors yra ir „bangų“ („wave“) elementų. Kai pradėjau mokytis šiuolaikinio šokio pas choreografus Vytį Jankauską ir kitus, mano hiphopas pasidarė plastiškesnis, minkštesnis.

Laurynas: Privalai žinoti pagrindus, tada gali pritaikyti labai įvairią patirtį. Ar tai būtų džiazo šokis, ar šiuolaikinis, ar breikas – atrandame tuos pačius judesius, kurie tiesiog yra atliekami skirtingu ritmu ir nuotaika.

Hiphopo kultūra atsirado iš labai konkrečios socialinės terpės. Šokis, muzika ar mados – tik vieni jos elementų, kuriuos turbūt įmanoma perkelti į kitą šalį. Bet ar pas mus yra ta terpė, kuri hiphopo kultūrą natūraliai „maitintų“?
Airida: Su tokiais klausimais susiduriame dažnai. Man atrodo, kad svarbiausia yra nesistengti apsimesti „juoduku“, gangsteriu iš Amerikos getų... Lietuvoje yra hiphopo šokėjų, nors ir nedaug. Ir mūsų šokis tikrai yra savitas. Kažkada dalyvavau projekte „Ruination“, kuriame statėme gatvės šokio spektaklį su šokėjais iš septynių skirtingų šalių. Pasimatė, kad kiekviena šalis turi savo stilistiką. Prancūzų ir lietuvių hiphopas yra labai gražus, ypatingas.

Laurynas: Labai svarbu išsiaiškinti pačiam sau, kokia yra kilmė to, ką tu darai. Ištakos, istorija. Jei banaliai kopijuosi judesius ar elgesį, bus tiesiog iškraipymas ir imitacija.

Airida: Hiphopas vystėsi kaip socialinis šokis, kur svarbu susitikti, susiburti. O Lietuvoje labai greitai viskas užsidaro, kiekvienas kuria sau, siekia profesionalumo, įvertinimo. Mokytojai ruošia savo grupes konkretiems pasirodymams, atšokama – ir tiek. Nelabai yra terpės tiesiog susitikti, pasimokyti vieniems iš kitų, kad tas šokis kiltų natūraliai. Esame daugmaž visi pažįstami, bet bendruomenės tikrąja to žodžio prasme kol kas nesusikūrė.

Laurynas: Be to, jaučiama konkurencija.

Ar Lietuvos gatvės šokis turi kažką bendra su Lietuvos „gatve“? Turiu omeny probleminę socialinę terpę.
Laurynas: Manau, kad tai labai priklauso nuo mokytojų. Aš, tarkime, dirbu su paaugliais iš vaikų globos namų, šiaip turinčių įvairių problemų, bandau įtraukti juos, sudominti šokiu. Jiems tai yra įdomu, artima, atsiranda galimybė išreikšti save. Aišku, labai retai jaunimas iš silpnesnės socialinės terpės į šokį ateina patys, nes jiems dažnai trūksta motyvacijos ir valios. Čia reikia dirbti. Jei iškart neišeina, ieško paprastesnių būdų gauti pripažinimo. Šalia gali išlaikyti tik stiprus žmogus.

Ar tau tai pavyksta?
Laurynas: Negaliu pasakyti, kad iki galo. Bet kad ir dabar tarp tų jaunuolių, su kuriais dirbu, yra perspektyvių žmonių, kuriais labai tikiu. Kai šiek tiek paspaudi, jie nuo tavęs bėga. Bet kai protingai duodi laisvės, lieka ir atsiranda šansas. Tam reikia nemažai pedagoginių žinių ir daugiau patirties. Gatvės šokis būtų puiki galimybė išlieti agresiją, transformuoti polinkį kovoti į kitas formas. Šokyje, ypač breiko judesiuose, yra išlikusi tam tikra simbolika, kuri imituoja smūgį, peilio dūrį ir t.t.

Kokie žmonės šoka hiphopą?
Airida: Žmonės tarsi skirtingi, bet visus vienija šokis. Ir tai yra svarbiausia. Visi stengiasi būti draugiški.

Laurynas: Yra tokių, kuriuos traukia tik galimybė pasirodyti televizijoje. Jie mokosi tam tikros choreografijos, pašoka, tuo hiphopas ir baigiasi. Plačios kelnės, rankas pakilnojau, įtūpstų padariau ir tiek. Yra ir kitokių, kuriems svarbu susitikti, pabendrauti ir kartu pašokti. Kaip ir visur, yra labiau linkusių į komerciją, ir kitų, kuriems ne tai svarbiausia.

Airida: Tie, kurie šoka tikrąjį hiphopą, dalyvauja pagrindiniuose gatvės šokių renginiuose (dukart per metus vykstančiame Lietuvos gatvės šokio turnyre „Urban dance“, kituose), nesirodo televizijoje.

Laurynas: Ir blogai, kad nesirodo.

Airida: Televizija diktuoja savus standartus ir formatus, netgi išvaizdą. O tikrame hiphope tikrai nėra jokio išvaizdos cenzo, priešingai, šoka nemažai apkūnių mergaičių. Beje, jų judesys minkštesnis ir šokti sekasi geriau.

Kaip suprantu, dauguma turi kitų profesijų?
Airida: Tikrieji gatvės šokių kultūros atstovai tik tuo ir gyvena. Galbūt organizuoja renginius, kuria parduotuves ir t.t.

Laurynas: Bet tai yra labai nelengva – sunku išlaikyti studiją, pradėti su savo gyvenimo būdu susijusį verslą. Turi būti labai stiprus ir žinoti, ko nori. Dauguma, žinoma, šoka laisvalaikiu, būreliuose, kolektyvuose. Mano komandoje, tarkime, yra du mokslo daktarai, aukštas pareigas užimantys žmonės. Aš kuo toliau, tuo daugiau sieju gyvenimą su šokiu. Mano profesija yra socialinis pedagogas, dirbu su patyčių prevencija, smurto mažinimu mokykloje. Labai džiaugiuosi, kad galiu šiuos pašaukimus suderinti. Pedagoginį išsilavinimą turime abu ir tai dabar labai padeda.

Grįžkime prie jūsų televizinės patirties. Kodėl nusprendėte dalyvauti šou „Tu gali šokti“?
Laurynas: Aš norėjau būti pamatytas. Žinojau, kad galiu šokti, seniai stebėjau tas laidas kitose šalyse, norėjau išbandyti skirtingus šokio stilius. O kai pamatai televizijos galią Lietuvoje, ja gali labai gerai pasinaudoti. Bet tai reikia daryti protingai.

Airida: Aš taip pat. Gali užsidaręs šokti ir galvoti, kad verti kalnus. Bet tavęs niekas nežino. Be to, tikime savo pedagoginiais sugebėjimais. Kai pasidarėme žinomesni, pritraukiame daugiau mokinių ir ugdome juos tinkama linkme. Toks yra buvo tikslas.

O koks tikslas atvedė jus į jaunųjų scenos menininkų programos „Atvira erdvė“ atranką?
Airida: Visą gyvenimą svajojau apie teatrą. Po mokyklos net norėjau stoti į Muzikos ir teatro akademiją, bet tais metais rinko kursą Keistuolių teatras ir reikėjo dainuoti, o tai man nelabai sekasi... Visąlaik eidavau į teatrą, šokio festivalius ir galvojau – jeigu tik galėčiau pastatyti savo šokio spektaklį, tai būtų mano svajonių viršūnė. Tik bijojau kam nors sakyti, kad nenubaidyčiau sėkmę... Su Laurynu kartu pradėjome šokti būtent televizinių projektų metu.

Laurynas: Po truputį užsikabinome, pradėjome ieškoti, kurti, paskui atradome Ninos Simone dainą. Sužinojome apie „Atvirą erdvę“ ir paskutinę dieną užpildėme paraišką.

Airida: Norėjome gatvės šokį pateikti kitaip, teatro erdvėje.

Laurynas: Specialiai nusiavėm batus, kad judesys būtų kitoks, neįprastas gatvės šokiui. Įvairias hiphopo technikas, breiko judesius interpretuojame kitaip, ieškome naujo jų turinio. Įdomesnio ne tik paaugliams, bet ir vyresniems žmonėms.

Airida: Manau, kad Lietuvos gatvės šokiui labai trūksta tęstinumo – kad žmonės, išaugę iš būrelių amžiaus, nepaliktų jo ir suteiktų šiam stiliui ir visai kultūrai rimtesnio, brandesnio turinio, tvirtesnės formos. Norisi, kad šio šokio estetika būtų įdomi ir platesniam žiūrovų ratui, tiems, kurie domisi teatru, kitais scenos menais.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min