Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dizainerė Justė Kondratė: kostiumas teatre turi padėti aktoriui, o ne blaškyti žiūrovą

Justė rengė G.Ivanausko spektaklio „Aš tave labai myliu“ aktorius
Megusta nuotr. / Justė rengė G.Ivanausko spektaklio „Aš tave labai myliu“ aktorius
Šaltinis: 15min
0
A A

Kai aktorius scenoje dėvi nenaują drabužį, kur kas lengviau patikėti, kad tai tam personažui priklausantis rūbas. Su savo istorija, charakteriu ir nuotaika. Apie devėtų rūbų magiją, drabužių galią teatre, kostiumus, vertus „Auksinio scenos kryžiaus“, kalbamės su dizainere, „Šarka. Daiktų kelionės“ savininke Juste Kondrate. Ji kūrė kostiumus Gyčio Ivanausko spektakliams, kino filmams bei reklamoms, dabar rengia spektaklio „Spiečius“ duetą.

– Esi tapytojo Jono Maldžiūno dukra, brolis Ignas Maldžiūnas – žinomas fotomenininkas. Kokią įtaką tavo pasirinkimams gyvenime jie darė?

– Šeima padarė didžiulę įtaką. Abu tėvai kūrybingi žmonės. Mama – architektė, tėtis – tapytojas, jie labai skatino visus žingsnius, susijusius su menais. Apskritai, mūsų šeimoje labai artimi santykiai: brolis labai daug gyvenimo parodė, tėtis ruošė ir stojamiesiems – piešimas, tapyba, daug laiko praleista jo dirbtuvėje. Močiutė supažindino su siuvimu. Jau pradinėse klasėse siuvau klasiokams meniškas kuprines, karpiau mamos vestuvinę suknelę bei užuolaidas, kad pasiūčiau lėlėms naujų suknelių. Apie kostiumo dizaino specialybę sužinojau labai anksti – vos šešerių. Mama, pamačiusi mano pieštas puošnias suknias princesėms, pasakė, kad galiu tapti rūbų modeliuotoja. Pranašystė išsipildė.

– Kokie keliai atvedė iki savo parduotuvėlės?

Asmeninio archyvo nuotr./Justė Kondrotė
Asmeninio archyvo nuotr./Justė Kondrotė

– Nuo studijų tikėjau, kad turėsiu savo parduotuvėlę, tad mamai atsikrausčius į Vilnių, prisijungus seseriai, gimė Šarkų trijulė. Norėjosi kurti žmogui kažką paprasto, kokybiško ir prieinamo. Nenorėjau, o gal ir negalėčiau, kurti didžiosios mados. Be to, kaip ir mama, visada jaučiau simpatiją daiktams su istorija – sendaikčiams. Esame sąmoningi žmonės, norime skatinti mažiau vartoti, prikelti daiktus naujam gyvenimui. Ir tai ne tik tušti žodžiai – mes tikrai tuo tikim, pačios taip gyvenam – ir šiukšles rūšiuojam, ir sugedusius daiktus taisom. Nebeprisimenu, kada buvau dideliame prekybos centre. Nepasiduodu reklamoms ir greitos mados malonumams.

– Kūrei kostiumus Gyčio Ivanausko spektakliams, dabar apsiėmei rengti „Spiečiaus“ duetą. Ką gali drabužis teatre?

– Drabužis teatre gali labai padėti, bet gali ir sugadinti. Žmogus gali matyti tik ryškų kostiumą, juo bjaurėtis arba gerėtis ir nebematyti spektaklio.

Mano nuomone, pagrindinė kostiumo funkcija, kaip ir gyvenime, yra to herojaus ar žmogaus įvaizdis. Tu padedi kurti charakterį, jį išryškinti. Žmonės jau moka skaityti drabužius – kaip ir gyvenime, taip ir teatre. O ypač teatre, nes tu žinai, kad tai padaryta sąmoningai.

Tu gali moterį aprengti vyrišku kostiumu, priklijuoti ūsus ir ji tampa vyru. Gali uždėti vieną mažesnio dydžio batą ir veikėjas šlubuos. Jei spektaklyje yra vaiko vaidmuo, bet vaikai nevaidina, gali aprengti aktorių per dideliais rūbais, plaukus sušukuoti tam tikru būdu ir štai scenoje vaikas. Aprengsi vyrą per daug aptemptais marškinėliais ir žiūrovas ims įtarinėti personažą esant netradicinės orientacijos. Aprengsi moterį korsetu ir ji vaikščios įsitempus kaip styga, lyg iš viduramžių.

– Viena, kai kuri drabužius veikėjams iš kito laikmečio, įsivaizduojamo pasaulio, kita, kai personažai yra šiuolaikiniai žmonės. Tada galima pagalvoti, tai anoks čia darbas aprengti aktorius drabužiais, kuriuos visi dėvime.

– Bet reikia padaryti taip, kad žiūrovas patikėtų tuo, jog tas veikėjas nuėjo ir pats nusipirko tuos paprastus, kasdienius drabužius. Pavyzdžiui, jei „Spiečiaus“ veikėjui vyrui parinksi per daug nutįsusį megztinį, jis atrodys per daug bohemiškas. Gali kilti klausimas, kodėl jis ne tapytojas, o bitininkas. Bet žmogus, kuris sugeba ant stogo auginti bites ir nesiekia karjeros aukštumų, nėra organizuotas, negali nusipirkti kostiumo. Be to, jis neuždirba tiek, kad galėtų labai madingai rengtis. Ir tu, kurdamas kostiumą, visą tai turi pasverti. „Spiečiuje“ svarbu tai, kad aktoriai nepersirenginėja. Kartais labai padeda tai, kad nulipęs nuo scenos aktorius gali striukę nusivilkti arba kitoje scenoje užsidėti kapišoną. Čia taip negali – rūbai turi būti labai patogūs, nes aktoriai visada bus ant scenos.

A.Normanto nuotr./„Šarka. Daiktų kelionės“ kurti rūbai
A.Normanto nuotr./„Šarka. Daiktų kelionės“ kurti rūbai

– Kokius reikalavimus aktoriai, režisierius kelia kostiumo dailininkui?

Tai priklauso nuo asmenybės. Vieni pasitiki šimtu procentų, kiti turi savo kategorišką nuomonę. Yra buvę tokių atvejų, kai aš matau personažą griežtą, sofistinį ir noriu ją aprengti marškiniais, o aktorė man pareiškia, kad ji iš principo nemėgstanti moterų su marškiniais, jai negražu. Tokiu atveju aš jau stoju į kovą – ne aktorė taip rengiasi, bet veikėja, o veikėjai labai patinka marškiniai.

Režisieriai taip pat. Vienas laukia pasiūlymų iš tavęs, duoda tau kūrybinę laisvę, kitas paskambina ir sako, kad reikia baltų triko, uždengiančių veidą, tam tikro dydžio, tada tu tampi amatininku ir tiesiog turi atlikti tikslų darbą.

– Koks skirtumas kuriant kostiumus teatrui ir kinui?

– Kine tu daug ką gali maskuoti. Drabužis gali matytis tik iš vienos pusės, gali nesimatyti kojų. Dažnai nebūtinas patogumas. Fotografijoje apskritai gali viską susegti adatėlėmis, daug ką paslėpti, kur dar Photoshop‘o programa. O teatre žiūrovo ir aktoriaus kontaktas yra tiesioginis, akis į akį. Štai „Spiečiuje“ visiškai nieko neužmaskuosi – žiūrovai bus iš visų pusių, nuo scenos aktoriai nenulips.

– Koks yra teatro kostiumo kūrybos procesas?

Štai „Spiečiaus“ repeticijoje atkreipiau dėmesį, kad aktorius labai dažnai pakelia rankas, matyt, įprotis. Tada paaiškėja, kad matosi liemuo ir kelnių diržas. Supranti, kad jam dar trūksta kažkokio odinio, vyriško, nudrengto diržo.

– Dalyvauji repeticijose, aktoriai, režisierius išsako savo pozicijas, kaip įsivaizduoja personažus. Tada susidarai viziją ir derini ją su spektaklio kūrėjais. Vėliau vienuose pastatymuose turi važiuoti į kiekvieną spektaklį, aprengti, pataisyti, išplauti kostiumą, kituose tu tiesiog atiduoti tuos kostiumus ir pamiršti. Kartais dar reikia sušukuoti, padaryti makiažą aktoriams. Dalyvavimas repeticijose labai padeda, jų metu kyla daug minčių. Štai „Spiečiaus“ repeticijoje atkreipiau dėmesį, kad aktorius labai dažnai pakelia rankas, matyt, įprotis. Tada paaiškėja, kad matosi liemuo ir kelnių diržas. Supranti, kad jam dar trūksta kažkokio odinio, vyriško, nudrengto diržo.

– Jei galėtum skirti „Auksinį scenos kryžių“ geriausiam kostiumo dailininkui, kas tai būtų?

– Sunku pasakyti. Viename spektaklyje tas pats kostiumo dailininkas gali sužibėti, kitame darbe tu juo nusivilsi. Pavyzdžiui, Dalios Ibelhauptaitės spektakliuose Juozas Statkevičius yra vienodai svarbus, kaip ir režisierius ar aktorius. Visur figūruoja jo vardas ir žmonės ateina jo kostiumų pažiūrėti. Gal toks ir yra sumanymas, bet man rodos, tada kostiumas nelabai padeda aktoriui – žiūrovas negirdi, ką jis kalba, nes yra apakinamas gaidžio aukso kostiumu. Man gi, atvirkščiai, patinka subtilesni kostiumai, kurių tu iš pradžių net nepastebi, o paskui supranti, kad „o, geras, čia gi specialiai taip buvo padaryta“. Vienas geriausių darbų man yra G.Varno spektaklis „Heda Gabler“, kur kostiumus kūrė tas pats J. Statkevičius , labai patiko ir O.Koršunovo spektaklio „Vasarvidžio nakties sapnas“ sprendimai.

– Kokiam spektakliui ar filmui svajoji sukurti kostiumus?

– Norėčiau padirbėti su režisieriumi Wes‘u Anderson‘u ir sukurti kostiumus jo filmui „The Grand Budapest Hotel“. Mielai kurčiau kostiumus vaikų spektakliams, man įdomūs projektai, kur riba tarp realybės ir pasakos labai tra

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min