Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Latvių ir lietuvių „Barikados“: dabar laisvės sąvoka aiškesnė nei Sausio 13-ąją, bet ar žinome, ką su laisve daryti?

1991 sausio 13-oji
1991 sausio 13-oji
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

1991 metų Sausio 13 dieną prisimename kaip datą, apie kurią būtina kalbėti. Todėl pirmą kartą Lietuvoje šiems įvykiams paminėti pastatytas spektaklis „Barikados“. Apie neseniai pristatytą spektaklį 15min.lt kalbasi su jo dramaturgais lietuve Goda Dapšyte ir latviu Jāniu Balodžiu, kurie teigia, kad jei dabartinėje valstybėje yra kažkas ne taip, kaip norėjome tada, vadinasi, mes atys esame ne tokie, kokiais žadėjome būti.

– Dauguma jūsų buvote dar vaikai, kai nutiko Sausio 13 dienos įvykiai. Kodėl pasirinkote šią datą?

Asm. archyvo nuotr./Goda Dapšytė
Asm. archyvo nuotr./Goda Dapšytė

Goda: Su kolegomis susipažinome vieno jauniesiems menininkams skirto seminaro metu. Suomijoje vieno iš seminarų metu dėstytojas paklausė, kokiomis temomis mūsų šalyse nekalbama.

Susimąsčiau ir supratau, kad atgimimo laikotarpis yra praktiškai tai, apie ką mūsų teatras nėra kalbėjęs. Yra šnekėjęs apie partizanus, apie tremtį. Sovietmečiu – apie antrą pasaulinį karą.

Tačiau apie atgimimo laikotarpį negalėjau prisiminti nė vieno spektaklio. Tada paklausiau kolegos Janio,  ar Latvijos teatras yra bandęs apie tai kalbėti. Janio atsakymas buvo neigiamas. Ir taip pradėjome galvoti, kad galėtume kažką daryti pasidalindami informacija ir t.t. Supratome, kad apie šiuos įvykius nekalbama. Taip, tuo metu mes buvom vaikai, bet todėl ir norime kalbėti, nes tie įvykiai yra mūsų gyvenimo dalis.

– Kaip prisimenate Sausio 13-osios įvykius?

– Pakankamai detaliai. Prisimenu, kaip pabudau tą naktį, atsimenu, kaip ramino mama, kaip namuose neradau tėčio ir senelio. Atsimenu, kaip negalėjau suprasti to garso už lango, kuris nedavė miegoti. Atsimenu baimės jausmą. Nejaukumą kitą rytą. Negalėjau iki galo suvokti, kas įvyko.

Kaspars Krafts/f64 nuotr./Jānis Balodis
Kaspars Krafts/f64 nuotr./Jānis Balodis

Jānis: Šiais įvykiais buvau susidomėjęs jau anksčiau. Mokykloje mokytoja buvo prašiusi ką nors padaryti tų įvykių atminimo minėjimui.

Peržiūrėjau daug medžiagos ir tai man pasirodė pakankamai įdomu. Pats to nepatyriau, nes tuo metu man buvo kažkur treji metai.

– Ką iki statant „Barikadas“ buvote girdėjęs Sausio 13 dienos įvykius Lietuvoje?

– Labai labai nedaug. Buvau girdėjęs, kad Sausio 13 dienos įvykiai Vilniuje buvo tragiškesni už tuos, kurie vyko Latvijoje. Sužinojus apie padėtį Vilniuje, buvo pradėtos statyti barikados Rygoje.  

– Kas tuo metu vyko Rygoje?

– Po Sausio 13 d. įvykių buvo nuspręsta, kad Rygoje reikia apsaugos. Buvo statomos barikados, žmonės buvo kviečiami ateiti prie barikadų ir ginti pagrindinius pastatus – Vyriausybę, Seimą, radiją ir televiziją. Į Kremliaus pusę perbėgę OMON kareiviai pasirodė sausio 20 dieną. Tuo metu buvo bandoma sukelti pilietinį karą.

Viską  išsprendė vienas Latvijos milicijos pareigūnas, kuris ėjo į OMON kareivių namus ir bandė kalbėtis apie tai, kas vyksta. Kartu su Goda ir Valteriu buvome barikadų muziejuje Rygoje ir ten sužinojome daug neatitikimų, susijusių su OMON. 

Bandydami išryškinti skirtumus tarp Lietuvos ir Latvijos įvykių juokaujame, kad Lietuvos įvykiai panašūs į filmą „Narsioji širdis“, o Latvijos – į „Kietą riešutėlį“.

Goda: Rygoje OMON užpuolė Latvijos Vidaus reikalų ministeriją. Tada įvyko susišaudymas parke ir žuvo 5 žmonės. Tačiau mus domina ne įprastiniai pasakojimai apie tuos įvykius, o jų detalės.

Bandydami išryškinti skirtumus tarp Lietuvos ir Latvijos įvykių juokaujame, kad Lietuvos įvykiai panašūs į filmą „Narsioji širdis“, o Latvijos – į „Kietą riešutėlį“.

– Kokius neįprastus  dalykus pavyko išsiaiškinti statant šį spektaklį?

Jānis: To nėra spektaklyje, bet sausio 11 dieną, po to kai Vilniuje buvo užpulti Spaudos rūmai, iš jų į Aukščiausiąją Tarybą atėjusi moteris pasakė, kad jau yra žuvusių. Yra filmuota medžiaga, į kurią jau dabar žvelgdami žinome, kad tai buvo klaida. Žmogiška klaida, viskas suprantama.

Toliau matoma įvykių seka: po šio pokalbio Audrius Butkevičius tuoj pat prisaikdino Seime esančius savanorius, visus susirinkusius ginti Aukščiausios Tarybos. Įdomu stebėti tokią detalę. Tas faktorius ir pastūmėjimas – labai emocionalus momentas, kai Parlamento gynėjai priėmė priesaiką. 

– Dabar gyvename „iPhone‘ų“, „iPad‘ų“ ir „Coffee Inn‘ų“ visuomenėje. Atrodo, kad esame laisvi ir nevaržomi bei galime viską sau leisti. Kaip įvardintumėte buvusią „laisvę“? Ar dabar esame laisvi? O gal esame taip pat varžomi, kaip buvome seniau? Kuo panašios šios dvi „laisvės“? 

Jānis: Žmonės, kurie tada kovojo už laisvę, buvo apsupti daugybės dalykų, kurie juos darė nelaisvais. Jie svajojo apie kalbos, keliavimo laisvę. Daugybę dalykų, apie kuriuos tada svajojo, jie dabar turi.

Tada žmonės neįsivaizdavo, kaip tai atrodys. Žinoma, iškyla atsakomybės klausimas. Dabar visi turi pasirinkimo laisvę. Tada laisvė jungė žmones, pavyzdžiui, kovojant su priešais, kurie norėjo tą laisvę atimti. Tada niekas nesvarstė apie laisvės minusus.

D.Matvejev nuotr./Spektaklis „Barikados“
D.Matvejev nuotr./Spektaklis „Barikados“

– Galbūt dabar mes patys esame savo pačių priešai?

– Iš dalies. Tu pats privalai atsakyti už savo pasirinkimus. Tai nelengva. Taip pat kartais atrodo, kad visi žmonės yra priešiškai nusiteikę vienas kito atžvilgiu. 

Goda: Manau, kad tada laisvės sąvoka atrodė labai konkreti. Neapibrėžta, bet labai aiški. Kažkas abstraktaus, bet tuo pačiu ir visiems gerai suprantama. Šiandien mums ta sąvoka yra labai aiški, bet nelabai aišku, ką su ja daryti. Dabar ji atrodo labai konkreti, nes esi laisvas rinktis, laisvas išsakyti savo nuomonę. Nenoriu kalbėti blogai apie mūsų laiką, nes tikrai negaliu juo skųstis...

Mums, kurie vienaip ar kitaip atsimena tuos įvykius, visose Baltijos šalyse sąvoka „laisvė“ pasąmonėje vis dar yra kažkas konkretaus, kažkas, už ką būtų verta kovoti. Rizikuoju nuskambėti idealistiškai ir naiviai, bet norėčiau tikėti, kad tas laisvės troškimas, suvokimas, kas tai yra – vis dar gyvas mumyse. Tikiu, kad mes niekada negrįšim atgal, ir todėl man gera gyventi šiandien. 

Jānis: Nesu įsitikinęs, ar jauni žmonės priima laisvę kaip kažką ypatingo. Mes turime daugiau baimių, ir tos baimės kartais sukuria ne pačius maloniausius dalykus. Galima eksploatuoti baimes. 

– Jūs jau žinote laisvės skonį. Kaip savo išgyventą vaikystės laisvę palygintumėte su dabartinio jaunimo laisve?

Jānis: Mes diskutavome apie tai, kiek metų turi praeiti, kad visuomenėje išnyktų praeities vaiduokliai.

Nesu įsitikinęs, ar jauni žmonės priima laisvę kaip kažką ypatingo. Mes turime daugiau baimių, ir tos baimės kartais sukuria ne pačius maloniausius dalykus. Galima eksploatuoti baimes. 

Goda: Teatras mums surengė diskusiją su jaunimu, su kita karta – dešimčia metų jaunesniais už mus. Mes kalbėjomės apie Sausio 13 dienos įvykius, jų reikšmę, kaip jie yra vaizduojami, kokia legenda yra pasakojama. Tiesą sakant, jie man pasirodė turintys daugiau idealizmo negu mes. Mes – labiau abejojantys, o ten susitikome su jaunuoliais, kuriems šie įvykiai yra svarbūs, nes jie domėjosi praeitimi. Jie brangina savo šalį ir jos istoriją, bando suprasti, kas įvyko.

Grįžtant prie mūsų spektaklio –  jis nėra bandymas rekonstruoti tuos įvykius. Tai nėra istorinė kostiuminė drama. Tai yra mūsų bandymas suprasti tuos įvykius, tą laiką ir bandymas pradėti apie tai kalbėti. 

Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje sakoma: „Aš jau nepakeliu minčių apie tave!/ Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių,/ Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas,/ O tu sakai: „Stovėk, kaip stovi laisvė”.” Kaip manote, kas dabar eitų kovoti už Lietuvą? Kur dingo vienybė ir patriotiškumas?

Goda: Mes kalbėsime spektaklyje apie tai, iš kur buvo ta vienybė ir patriotiškumas. 

Jānis: Režisierius Valteris pasakojo apie vieną vaikiną, kuriam buvo dvidešimt metų, o gal net šiek tiek mažiau Jis  buvo Rygoje per susišaudymą, nes tuo metu tikėjo, jog tai yra galimybė išsikovoti didesnę laisvę.

Žmonės norėjo, kad viskas baigtųsi. Rinkosi kovoti, kad ir kas nutiktų. Dabar, jei atsitiktų kažkas panašaus, reiktų to jausmo, kad gana – tai sujungtų žmones. Žmonės nori būti laisvi, jie nepakelia spaudimo, nenori, kad nukentėtų aplinkiniai. 

Goda: Patriotizmas šiais laikais yra kebli sąvoka. Kartais jo gėdijamės, šiandien jis neretai siejamas su nacionalizmu. Mane stebina ir liūdina, kad tarp šių dviejų sąvokų nyksta riba. Man tai yra du skirtingi dalykai, nes man gera gyventi daugiakultūriniame mieste, kuris tokiu buvo visą laiką. Man smagu, kad jame gyvena kitų tautybių žmonės. Tuo pačiu man tai netrukdo būti savo šalies patriote.

Goda: Patriotizmas šiais laikais yra kebli sąvoka. Kartais jo gėdijamės, šiandien jis neretai siejamas su nacionalizmu. Mane stebina ir liūdina, kad tarp šių dviejų sąvokų nyksta riba

O kas eitų? Ne man ir ne mums atsakyti į šį klausimą, o kiekvienam asmeniškai. 

– Kovų už laisvę dienomis žmonės svajojo tapti kitokie. Ar viskas tik ir liko vien praeities kalbomis?

Jānis: Latvijoje kai kurie žmonės nenorėjo mokėti mokesčių, nes pinigai leidžiami ne šalies gerovei užtikrinti. Mes dabar galime išsakyti savo nuomonę, ir tai jau yra pasistūmėjimas į priekį. 

Goda: Manau, kad dalį pažadų įgyvendinome, bet nemažos dalies – ne. Mūsų dar laukia labai ilgas kelias, jeigu bandysime tapti tokiais, kokiais tada žadėjome. Geriausiu atveju – esame dar tik pusiaukelėje. Tai buvo svajonių metas, arba taip atrodo dabar. O svajonės gali būti stipresnės nei buvo pati istorija. 

Dažnai sakoma, kad čia ne ta Lietuva, dėl kurios mes kovojome. Tai skaudina. Tai yra Lietuva, kokią mes susikūrėme, ir ji bus tokia, kokią kursime kiekvienas asmeniškai. Manau,  jei dabartinėje Lietuvoje yra kažkas ne taip, kaip norėjome tada, vadinasi mes ne tokie, kokiais žadėjome būti. 

Jānis: Mes galime daug ką padaryti ar pakeisti. Yra viena istorija apie merginą, kuri mokėsi mokykloje. Kartą atėjusi į mokyklą atkreipė dėmesį, kad Latvijos vėliava yra sutriušusi. Mergina pagalvojo, kad mokykla privalo turėti gražią vėliavą, nes ji – šalies simbolis.

Mokinė nuėjo pas direktorių ir pasiteiravo, ar yra galimybė pakeisti vėliavą. Direktorius pasakė, kad nėra pinigų naujai vėliavai. Tada mergaitė pasiūlė surengti mokykloje koncertą , kurio metu būtų bandoma surinkti pinigų vėliavai.

Po dviejų dienų kabėjo nauja vėliava ir be jokių koncertų. 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min