Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Oskaras Koršunovas: „Ne aktorius turi būti ant koturnų, o žiūrovas“

Oskaras Koršunovas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Oskaras Koršunovas
Šaltinis: 15min
0
A A

Apie režisierių Oskarą Koršunovą ir jo veiklą būtų galima kalbėti valandų valandas. Ne veltui rašytoja, poetė ir eseistė Dovilė Zelčiūtė nusprendė pasirinkti šį režisierių ir nuosekliai stebėti bei detaliai aprašinėti jo darbus. Apie neseniai pasirodžiusią knygą „Kelionė su O. Koršunovu“, darbą su Dovile bei netikėtai temai pakrypus apie pradžią teatre 15min.lt kalbasi su režisieriumi.

Knygos autorė tapo teatro dalis

– Ar įdomu žmogui skaityti apie save? Ar tai nėra egocentriška? Gal atvirkščiai – yra puiku pamatyti save iš šono, t.y., rasti savo stipriąsias puses arba pastebėti savo klaidas?

– Būtent taip ir yra. Kartais patenki į tam tikrą veidrodžių kombinaciją, kur netikėtai pamatai save iš nugaros, iš profilio, iš to neįprasto taško, iš kurio nesi įpratęs matyti savęs veidrodyje, nuotraukose. Kai pamatai save iš tam tikro kito kampo, tiesiog nustembi. Panašus jausmas yra skaitant šitą knygą.

Mes save visada kitaip įsivaizduojame. Man, aišku, įdomu ir sveika pamatyti save kito akimis. Kiekvienam labai gerai save pamatyti kito akimis. Shakespeare'as rašė: „Pažinti kitą – tai pažinti save“. Man įdomu skaityti šią knygą.

– Jūs patikote ar nepatikote šioje knygoje sau? Gal buvo vietų, kurios privertė susimąstyti, ar čia tikrai rašo apie jus?

– Negalvojau, kad aš toks griežtas ir konkretus. Maniau, kad esu aptakesnis. Iš tiesų man labai patiko Dovilės knygos stilius – lakoniškas. Ji ima tokias šukes, nuotrupas, kurios sužadina vaizduotę. Tu matai viską, kas yra tarp eilučių.

Knygoje daug kas pasakyta tarp eilučių. Knyga gali būti įdomi žmonėms, kurie dalyvavo tame kūrimo procese, ir žmonėms, kurie matė spektaklius. Man patinka, kai ir teatre, ir literatūroje iš detalės galima atkurti visą visumą. Iš kokio fragmento atsikuria visa tam tikra mozaika – tai lyg tam tikra archeologija. Atkasi šukę ir atkursi visą indą. Toks pat yra ir Dovilės principas.

– Ar nemanote, kad Dovilės knyga kažkuo panaši į  jūsų spektaklius? Pavyzdžiui, į „Išvarymą“. Viskas pateikiama paprastai, dažnai net per juoko prizmę, tačiau dauguma dalykų paslėpta tarp eilučių?

– Taip, būtent taip ir yra. Manau, kad ji kažkur pagavo ir tą darbo stilių. Ji pati į visą tai žiūrėjo labai atsargiai, ji tiesiog atnašauja teatrui, procesui, į viską žiūri labai pakylėtai, kaip į kažkokius šventuosius. Ir kartu tarp eilučių jaučiasi, kad ne šventieji puodus lipdo. Yra tam tikra distancija, o kartais jaučiasi tam tikras konkretumas. Ji pagavo, kaip jau minėjau, ir darbo principą, ir pačius spektaklius.

Teatras iš esmės vyksta ne scenoje, o žiūrovų galvose, žiūrovų vaizduotėje. Scenoje turi būti tik užuominos.

Taip stengiamės kurti spektaklius, kurti savotišką vaizduotės teatrą – toks ir turi būti teatras. Teatras iš esmės vyksta ne scenoje, o žiūrovų galvose, žiūrovų vaizduotėje. Scenoje turi būti tik užuominų.

Kai bus tik užuominos, tada žiūrovas pats kurs visumą. Jis matys filmą, kaip sakytume šiais laikais, nes teatras virsta savotišku kinu. Yra tas žiūrovų vaizduotės kinas, kuris pranašesnis už tikrąjį kiną, nes vaizduotė yra visagalė. Ji gali taip sumontuoti viską, kaip nesumontuos joks Holivudas. 

– Kiek laiko žmogus turėtų galvoti apie gerą matytą spektaklį? Būna, kad pasižiūri filmą, išjungi televizorių ar išeini iš kino teatro ir iškart jį pamiršti.

– Geras spektaklis savotiškai neturėtų palikti žmogaus visą gyvenimą. Geras spektaklis palieka didžiulį įspūdį ir yra neužmirštamas visą gyvenimą. Tai nereiškia, kad žmogus apie jį visą laiką galvoja, bet yra fragmentų, kuriuos jis prisimena kartas nuo karto galvodamas apie teatrą ar gyvenime susidurdamas su savo kažkokiais dramatiškais įvykiais, juokingais įvykiais. Kaip ir gera knyga, taip ir geras teatras, nors literatūra ir teatras yra gana skirtinguose poliuose, išlieka visam gyvenimui.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Oskaras Koršunovas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Oskaras Koršunovas

Teatras išliekamąją vertę turi tik žmonių atmintyje, kitur jis to neturi. Teatro nenufilmuosi, netgi nenufotografuosi. Nufilmuotas teatras praranda savo ypatumą, darosi nesuprantamas, nes pernelyg arti pritraukia aktorių, o aktorius vaidina ne kamerai, jis vaidina žymiai didesniam atstumui. Dėl to viskas atrodo labai neorganiškai, o tuo tarpu vaidyba scenoje atrodo labai organiška. Teatras gyvena žiūrovų vaizduotėje ir išliekamąją vertę turi tik žiūrovo atmintyje. Aprašyti teatrą labai sudėtinga.  

– Knygos pristatymo metu minėjote, kad, įsileidus Dovilę į savo kūrybos virtuvę, įvyko tam tikras lūžis. Gal galėtumėte apibūdinti tą lūžį? Kaip po šio viso laiko, praleisto kartu su Dovile, pasikeitėte? 

– Niekada į repeticijas neįsileisdavome jokių žmonių, nes viskas yra labai intymu. Lūžis, o galbūt savotiškas sutapimas, įvyko tada, kai mes pradėjome atverti savo teatro virtuvę tiesiog spektaklio metu. Mes panaikinome kulisus, panaikinome atstumą tarp žiūrovų ir aktorių, aktoriai dažnai kreipiasi tiesiai į žiūrovus, kalbasi su žiūrovais, dažnai jų monologai virsta išpažintimis žiūrovams. Mes atsivėrėme ir tai sutapo su Dovilės atėjimu.

Po to pripratome, o vėliau jos ilgėdavomės, nes Dovilė visada būdavo šalia, visada paguosdavo aktorius, ji tapo savotiška Motuše Kuraž mūsų kūrybiniame kare.

Iš kitos pusės, Dovilė paskatino tą atsivėrimą, nes mes iš pradžių jos bijojome, kadangi ji viską užrašinėjo.

Po to pripratome, o vėliau jos ilgėdavomės, nes Dovilė visada būdavo šalia, visada paguosdavo aktorius, ji tapo savotiška Motuše Kuraž mūsų kūrybiniame kare. Su ja kalbėdavau po repeticijų, ji man ir patardavo, ir t.t. Dovilė tapo bendrakūrėja, bendrabuvėja ir pribuvėja, netgi aukle. Ji tapo nare ir mes kaip ir pamiršome, kad ji rašo.

Teatras yra čia ir dabar. Kai viskas greitai užrašoma, jis tarsi savaime virsta istorija, nori to ar nenori, bet taip yra. Mes greitai atsipalaidavome nuo viso to. Aš net neskaičiau ir netikrinau parašytų jos tekstų, nors ji ir siūlė. Visiškai ja pasitikėjau. Pirmą kartą viską skaičiau jau knygos pavidale. 

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Pristatymo akimirka
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Pristatymo akimirka

Savotiškai tapau atviresnis. Buvo toks etapas ir Dovilė šiek tiek padėjo... Galbūt su amžiumi įvyksta vienas dalykas su žmogumi: jis tampa vis atviresnis. Yra laikotarpis, kai labai savęs ieškai ir nepasitiki – tai susiję su paauglyste, bandymu tapti kitokiu, kitu. Su amžiumi susigyveni su tuo, kas tu esi, atsiranda drąsos galbūt susitaikyti, pakelti tai, kas tu esi. Taip ir prasideda mūsų „Hamletas“: „Kas tu esi?“.

Pirmą kartą pasakiau aktoriams, kad mums nesvarbu – bus premjera ar nebus, mums kiekvienam svarbu atsakyti į klausimą, kas tu esi. Įdomu tai, jei ilgai savęs klausi, kas tu esi, žiūrėdamas į veidrodį, galiausiai tampi sau svetimas, pradedi savęs neatpažinti. Kuo daugiau save pažįsti, tuo daraisi labiau kitas, labiau įdomus pats sau. Savęs pažinimas yra labai svarbus dalykas. Dėl to tampi įdomesnis pats sau. Gyvenimas taip pat tampa įdomesnis, jei neprarandi smalsumo.

Kuo daugiau save pažįsti, tuo daraisi labiau kitas, labiau įdomus pats sau.

– Galbūt pati Dovilės asmenybė, jos nuoširdumas, užsidegimas bei meilė teatrui leido jai lengviau „įsivažiuoti“?

– Taip. Pirmiausia, ji iš teatralų šeimos. Kaip ji pati sakė, „gimiau užkulisiuose“. Jos mama vaidino jos laukdamasi, ji visą vaikystę buvo šalia teatro. Per visą tą laiką Dovilė nepasibodėjo teatru.

Vis dėlto teatras nėra lengvas dalykas: daug sudėtingų dalykų, neatsiperkančių materialiai, bet jei įdedama visa širdis – atsiperka dvasiškai. Ji visą tai jautė. Ji visada buvo labai jautri ir diskretiška. Galbūt tai ir lėmė knygos pobūdį tokį, koks jis yra, ir, aišku, tai lėmė jos asmenybė, jos didelė patirtis – teatrinė, gyvenimiška ir literatūrinė. 

Esu, kaip ir kiekvienas režisierius, egocentriškas. Man nekyla klausimų, kodėl pasirinko mane. Kaip pati Dovilė teigė, o ji ne kartą tai sakė, „vardan tų pastangų ieškoti tiesos“. Ji šiame teatre mato didžiausias pastangas ieškoti nuogos tiesos, negražinti jos, kas teatre dažnai vyksta.
 Tomo Ivanausko nuotr./Oskaras Koršunovas švenčia 45-ąjį gimtadienį
Tomo Ivanausko nuotr./Oskaras Koršunovas švenčia 45-ąjį gimtadienį

Tiesą susikuriame mes patys

– Kaip jūs pats stojate į akistatą su tiesa, nemalonia realybe?

– Manau, kad vienintelis būdas stoti į akistatą su realybe yra ją apmąstyti. Kitas klausimas – kiek ta tiesa egzistuoja? Ar ji nėra tam tikras mūsų kūrybos dalykas? Mes, kas keisčiausia, sukuriame tiesą. Kiek ji objektyvi gali būti – didelis klausimas. Visa postmodernizmo filosofija faktiškai yra suabejojusi vienos tiesos galimybe. Tiesa iš esmės yra tas produktas, kurį kuriame mūsų valios, kažkokių apmąstymų ir kūrybos pastangomis. 

Kuo viskas teatre yra asmeniškiau, tuo labiau tai tampa visuotina.

– Savo spektakliuose tiesą stengiatės pateikti objektyvią ar subjektyvią?

– Subjektyvią. Tačiau kuo viskas teatre yra asmeniškiau, tuo labiau tai tampa visuotina.

Paradoksas, bet turiu omenyje tai, kad, kai tu kalbi tai, kas skauda tau, kai aktorius kalba tai, kas skauda jam, tai paliečia ir žiūrovą. Ir atvirkščiai – bandant kalbėti bendrai, objektyviai, tampa nuobodu ir nepaliečia žiūrovo.

Savo intymiausiuose, jautriausiuose ir slapčiausiuose dalykuose mes visi esame panašūs. Kuo labiau skverbiesi į save, kuo aktorius sugeba skverbtis labiau pats į save, kuo jis sugeba būti nuoširdesnis, tuo jis labiau juntamas, tuo labiau žiūrovas gali indentifikuoti save, užjausti save arba suprasti patį save. 

– Kiek knygoje randate tikrojo savęs, kaip žmogaus, kaip asmenybės? Kur yra ta riba tarp jūsų paties ir režisieriaus?

– Taip, stengiamės būti vienokie ar kitokie, bet gyvenimas labai lemia tavo kūrybą, o kūryba norom nenorom lemia gyvenimą. Konkrečios ir aiškios ribos nėra. Deja, galbūt savotiškai ši profesija iškraipo tavo gyvenimą. 

– Kuo skiriasi teatro ir gyvenimiškoji drama? Galbūt jums tai tampa viena visuma, viena istorija, be kurios sunku ką nors įsivaizduoti?

– Teatras viską tirština, yra daug sintezės. Viskas pateikiama tirščiau, koncentruočiau, ir tai yra teatro esmė. Ne pats teatras, ne pats aktorius turi būti ant koturnų – teatras turi pastatyti žiūrovą ant koturnų, kilstelti jį virš žemės, suteikti jo kasdienybei ir buičiai būties mastelį.

Nerimą kėlė pasirodymas Kosove

Ne pats teatras, ne pats aktorius turi būti ant koturnų – teatras turi pastatyti žiūrovą ant koturnų, kilstelti jį virš žemės, suteikti jo kasdienybei ir buičiai būties mastelį.

– 1990 metais su savo kurso, vadovaujamo Jono Vaitkaus, aktoriais pastatėte pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“ pagal Daniilą Charmsą. Iš pat pradžių spektaklis nesulaukė didžiulio pasisekimo Lietuvoje, tačiau sužavėjo užsienio publiką. Viename interviu esate minėjęs: „Į teatrą atėjome nusiteikę labai maištingai, galvodami, kad viską darysime kitaip ir išsprogdinsime senąjį teatrą iš vidaus“.

Galbūt šiuolaikinis žmogus kovoja pats su savimi?

– Yra daug su kuo kovoti. Pirmiausia reikia kovoti prieš rutiną, prieš įpročius, savotiškai – prieš tradicijas, nes tik kurdami kažką naujo iš tikrųjų ir atgaiviname esmines tradicijas.

Nekurdami nieko naujo gyvename negyvu įstatymu. Šiais laikais yra labai daug melo, ir aiškėja, kad jo ne mažiau nei tarybiniais laikais, tik jis nėra toks pastebimas, nėra toks brutalus. Melo teatre tai pat yra labai daug, yra labai daug komercinio teatro ir visokių kitų dalykų. Tas kovos laukas nė kiek nesusisiaurėjęs, o netgi, sakyčiau, pasidaręs kur kas platesnis.

Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Oskaras Koršunovas
Mato Dauginio/15min.lt nuotr./Oskaras Koršunovas

Taip ir dabar, beveik pusę savo spektaklių parodome užsienyje. Mes būname ir ten, ir čia, kaip tame lemtingame spektaklio pavadinime „Ten būti čia“. Vargu, ar būtume taip pripažinti Lietuvoje, jeigu nebūtume taip vertinami užsienyje. Vargu, ar apskritai išsilaikytume. Netrukus visam mėnesiui išvažiuojame į gastroles.

Važiuosime į Izraelį, po to į Kiniją, Prancūziją, Ispaniją, Belgiją. Gastrolės vyksta nuolat, ir tai yra nuolatinė mūsų teatro gyvenimo dalis. Beje, knygoje taip pat apie tai rašoma. Gastrolės yra atskiras gyvenimas. Esame savotiški jūrininkai, keliautojai, kurie kartais išvažiuoja mėnesiams. Tai vėlgi nėra lengva, bet kita vertus – gyvybiškai būtina. 

– Paminėjote labai daug šalių, į kurias važiuosite. Visos jos labai skirtingos, skirtingos jų kultūros. Kaip skirtingos tautos priima jūsų kūrybą?

– Kinijoje rodysime „Hamletą“. Kažkada rodėme „Romeo ir Džuljetą“ trijų tūkstančių žiūrovų salėje. Visi žiūrovai sėdėjo susikaupę, bet jie niekaip nereagavo į spektaklį. Mums buvo labai keista. Buvo toks epizodas, kai Dainius Kazlauskas neapsikentęs griebė Gytį Ivanauską, pakėlė jį.

Dainius Kazlauskas vaidino Merkucijų, Gytis Ivanauskas – Romeo. Jis jį griebė, pakėlė ir tiesiog tiems kiniečiams sako: „Žiūrėkit, Romeo! Romeo!“, o jie vis tiek lyg už stiklo sėdėtų, nesuprasi jų. Tuo tarpu Singapūre ar Japonijoje būdavo visai kitos reakcijos. Mus perspėjo, kad Japonijoje žiūrovai dažnai miega, ir tai jiems yra visai normalu. Rodėme jiems „Vasarvidžio nakties sapną“ ir niekas salėje nemiegojo. 

Kartą buvau išsigandęs, kai Kosove praktiškai karo metu rodėme „Ugnies veidą“, kuriame yra ir tėvų žudynės, ir incestas, ir Kurtas, padeginėjantis bažnyčias. Išsigandau, nes mes ne kokiame Amsterdame, ne liberalioje šalyje, o musulmoniškame Kosove... Kas dabar bus? Ar neužmėtys akmenimis?

Pavyzdžiui, Brazilijoje mes niekaip nesuprasdavome, kodėl žiūrovai, spektaklio metu reagavę kaip per futbolą ir labai stipriai ploję pirmiems nusilenkimams, liaudavosi ploti vos tik aktoriams palikus sceną. Mums tai buvo kažkoks neatitikmuo, nes dažnai daug daugiau kartų aktorius iššaukia į sceną, ypač, jei taip karštai ploja.

Pasirodo, kad ten yra tokia tradicija – kol žiūrovai ploja, tol aktoriai stovi scenoje, o jeigu jie išeina, žiūrovai automatiškai nustoja ploti. Mes to nežinojome, sužinojome vėliau ir sulaukėme momentų, kai aktoriams reikėjo penkiolika minučių stovėti scenoje.

Prancūzijoje žiūrovai ne tik ploja, bet ir trypia kojomis bei švilpia. Švilpimas yra lyg pripažinimas. Pirmą kartą, kai išgirdau trypiant kojomis, nelabai supratau, kas čia vyksta: ar tai gerai, ar blogai.

Yra skirtumų, tačiau man labai įdomu, kad toks spektaklis kaip „Miranda“, kuris susijęs su mūsų specifine patirtimi, su sovietiniu gyvenimu, kuriame skamba Čaikovskio „Gulbių ežeras“, kuris dar mano kartai primena ir Brežnevo mirtį, ir didžiausius pasikeitimus Sovietų Sąjungoje, kuris siejasi su perversmais (tai yra tam tikri kontekstai, kurie suprantami tik čia), buvo puikiai priimtas ir įdomiai aprašytas bei labai tiksliai išanalizuotas Švedijoje, Ispanijoje ir daugelyje kitų šalių.

Yra daug skirtumų, tačiau daug ir panašumų. Atrodytų, tokios skirtingos šalys, bet reakcijos yra panašios. 

OKT nuotr./Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ kraustosi į Rygą
OKT nuotr./Oskaro Koršunovo „Išvarymas“ kraustosi į Rygą

Vieną kartą buvau išsigandęs, kai Kosove praktiškai karo metu rodėme „Ugnies veidą“, kuriame yra ir tėvų žudynės, ir incestas, ir Kurtas, padeginėjantis bažnyčias. Išsigandau, nes mes ne kokiame Amsterdame, ne liberalioje šalyje, o musulmoniškame Kosove... Kas dabar bus? Ar neužmėtys akmenimis? Spektaklis buvo labai rimtai priimtas.

Po to buvo pokalbis, į kurį atėjo jų imamas, kuris kartu yra ir profesorius. Apsirengęs buvo juodai, nešėsi Koraną. Galvojau, na, dabar bus... Jis, vienas gerbtiniausių Kosove žmonių, atsistojo pokalbio pabaigoje ir pakėlė Koraną. Galvoju, na, štai. Jis staiga pasakė: „O apie ką jūs kalbate? Paskaitykite Koraną. Incestas buvo, yra ir bus“.

Jis tą spektaklio problemą taip giliai analizavo, taip giliai kalbėjo, kad daugiau niekada taip niekur negirdėjau. Kad ir kaip būtų, visi tie susitikimai paskatina pergalvoti spektaklį, ruoštis, repetuoti. Dėl to mūsų važinėjimai mums labai svarbūs ne tik materialine prasme, bet ir kūrybine. Kiekvienas festivalis, kiekviena nauja šalis, nauja premjera. 

– Dabar Lietuvoje taip pat statomi spektakliai, pavyzdžiui, „Barikados“, apie tragiškus įvykius Lietuvoje, jauno režisieriaus Povilo spektaklis „YOLO“ – apie įvykius už Lietuvos ribų. Ar reikia apie tai kalbėti? Ar reikia apie karą kalbėti teatre?

Karas per daug politizuojamas. Politikams jis tampa pernelyg patogiu įrankiu.

– Karas per daug politizuojamas. Politikams jis tampa pernelyg patogiu įrankiu. Iš kitos pusės, nestabilumas, kuris dabar juntamas, negali neveikti. Pavyzdžiui, aš jaučiu, kad man ir mano spektakliui tai daro tam tikrą poveikį. Spektaklį statysiu pagal Daniilą Charmsą. „Jelizaveta Bam“. Spektaklyje jaučiamos karo nuojautos, nesvarbu, ar jos perdėtos, ar ne perdėtos.

– Ar jaunam žmogui reikia kalbėti apie karą, nes būdamas jaunas tu dar visko nežinai, nesi daug ko patyręs? Ar galima pateikti savo įvykių interpretaciją? Ar galima kalbėti apie įvykius, kurie vyksta šiuo metu? Mes patys dar daug ko apie juos nežinome. 

– Įdomiausias dalykas man – nežinojimas. Kaip bebūtų, mes mažai ką žinome, kas vyksta dabar. Tiesos slėpimas man – viena iš temų. Neįmanomumas suvokti visų politinių užkulisių ir strategijų, ypač ekonominių, kurių net patys ekonomistai dabar nesupranta. Bus krizė, nebus krizės? Kas lemia tas krizes?

Tas nepažinamumas visuomenės, kuri iš vienos pusės stengiasi būti skaidri, o iš kitos pusės, kiek ji besistengtų būti skaidri, ji vis tiek nėra skaidri ir nėra teisinga. Kalbant apie jaunus žmones, kiek jie gali apie viską samprotauti, tai, žinoma, gali. Visi mes galime, ir jaunystė, žinoma, nėra yda. 

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Oskaras Koršunovas
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Oskaras Koršunovas

Į teatro pasaulį – per savo blogą elgesį

–  Jums iš pat pradžių neleido stoti į režisūrą, nenorėjo jūsų priimti. Iš kur  toks užsidegimas? 

– Na, buvo toks užsidegimas. Aš ėjau kiaurai. Pats susiradau Eimuntą Nekrošių, pasiprašiau jo raštiškos protekcijos stojant į Maskvą. Nekrošius atidžiai pažvelgė į mane, šiek tiek paklausinėjo ir tada pasakė: „Tu turi gerą reakciją. Gali būti režisieriumi“. Ir parašė man protekciją.

Vėliau sužinojau, jog Jonas Vaitkus renka kursą Vilniuje – nutariau stoti pas jį. Bet ten buvo sąlyga, jog priima žmones tik nuo 25 metų, kad turėtų teatrinės ir gyvenimiškos patirties. Buvau labai jaunas, viso to neturėjau. Iš draugo sužinojau, kur Vaitkaus sodyba. Mes nuvažiavome, tame kaime vakare pasiklydome. Ėjome per kažkokius miškus. Vėliau radome sodybą, baisiausiai nustebindami Vaitkų ir jo žmoną. Iš  miško, iš paežerės kaip partizanai atėjome į sodybą. Su Vaitkumi kalbėjome beveik visą naktį. 

Ėjome per kažkokius miškus. Vėliau radome sodybą, baisiausiai nustebindami Vaitkų ir jo žmoną. Iš  miško, iš paežerės kaip partizanai atėjome į sodybą. Su Vaitkumi kalbėjome beveik visą naktį. 

Esu iš Žirmūnų. Mano tėvai nebuvo niekaip susiję su teatru. Jie buvo techninė inteligentija, kaip tais laikais buvo vadinama. Tėtis – inžinierius, mama – ekonomistė. Tikėjau. Buvo kažkoks tikėjimas ir pats sau skyniausi kelią. 

– Tai kaip išvis atradote teatro pasaulį?

– Juokinga, bet į teatro pasaulį papuoliau per savo blogą elgesį. Mokykloje buvau „nubaustas“ dramos būreliu. Patekau pas mokytoją Tapinienę – nuostabi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Jii turėjo fantastišką dramos būrelį.

Tame dramos būrelyje mane girdavo už tai, už ką visur kitur mane bardavo. Dėl to man dramos būrelis patiko. Sėkmingai vaidinau pagrindinius vaidmenis, ypač įsimintinas pastatymas – Ray‘aus Bradberio „Pienių vynas“. Tą spektaklį rodėme netgi dabartiniame Rusų dramos teatre, o tuometinė „Komjaunimo tiesa“ netgi išspausdino mano nuotrauką su antrašte: „Šaunusis Daglas – Oskaras Koršunovas“. Taip atsirado pasitikėjimas savimi teatro scenoje. Didelį įspūdį darė pirmi Nekrošiaus spektakliai. Tada įvyko apsisprendimas, kurio iki šiolei labai nuosekliai laikausi. Tam, žinoma, padeda ir stipri Jono Vaitkaus mokykla.

– Nesinori dabar grįžti į aktoriaus rolę?

– Atvirai sakant, norisi. Norėjau vaidinti Hamletą, bet jau vėlu. Tam, kad būtum aktoriumi teatre, reikia specialaus pasiruošimo. Tas pasiruošimas yra labai nelengvas, pasiruošimą reikia nuolat palaikyti. Dėl to kyla klausimas, kokia turi būti teatro ateitis? Lietuvai reikia tokių teatrų, kokie jie yra dabar – valstybinių teatrų su pastoviomis trupėmis. Taip pat turėtų būti labiau palaikomi nevalstybiniai teatrai, kad juose būtų galima dirbti nuolat, nes aktorius, kaip ir sportininkas, negali turėti pauzių, nes tiesiog praras formą. Reikia daryti tik tam tikras pataisas, kad rotacija vyktų gyviau.

Pasiruošimas ir buvimas tokios formos, kad galėtum vaidinti, svarbus ne mažiau nei balete ar kažkur kitur. Aktorius unikalus tuo, jog jo instrumentas yra jis pats. Visų pirma – jo siela, jo nervai. Visų antrą – jo kūnas. Tam, kad būtų galima vaidinti profesionalioje scenoje ir profesionaliai, reikia labai didelio pasiruošimo, tiek labai specifinio ir stipraus pasiruošimo studijuojant, tiek išlaikyti tą formą ir pastoviai dirbant. Be to neįmanoma. Aš jau nebegalėčiau. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min