Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius Algirdas Latėnas: „Vyšnių sodų“ reikia ir teatre, ir politikoje, nes be jų bus tundra

Algirdas Latėnas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Algirdas Latėnas
Šaltinis: 15min
0
A A

Jaunimo teatro repertuaras papildytas paskutiniu šį sezoną premjeriniu spektakliu pagal Antono Čechovo pjesę „Vyšnių sodas“. Pjesės idėją realizavo teatro vadovas Algirdas Latėnas, su kuriuo 15min.lt kalbėjo apie A. Čechovo kūrybos magiją bei spektaklio „Vyšnių sodas“ interpretaciją.

„Nuo mažiausio iki didžiausio epizodų vaidmenys yra labai gilūs. Kažkada man yra kilę klausimų, o kaip, pavyzdžiui, Jašos vaidmuo? Suskaičiavus jo pasakytus sakinius spektaklyje, jų būtų labai nedaug, o vaidmuo, kai mes jį nagrinėjame, dėliojame, išlieka sudėtingas – ne šiaip atliekantis tik tam tikrą nedidelę funkcijėlę. Tame yra genialumas ir malonumas aktoriams ieškoti, maudytis ir, kas svarbiausia, augti Čechovo medžiagoje. Aš nesu prieš šiuolaikinę dramaturgiją, tačiau šiuolaikinėje dramaturgijoje yra nedideli kiekiai kūrinių, kurie prilygtų tokiam gilumui kaip Čechovo“, – sako A.Latėnas.

Simo Sirutavičiaus nuotr./„Vyšnių sodo“ repeticija
Simo Sirutavičiaus nuotr./„Vyšnių sodo“ repeticija

– „Vyšnių sodas“ – vienas iš populiariausių A. Čechovo kūrinių, kurio ne vieną interpretaciją dauguma žiūrovų jau yra matę. Kokią idėją siekiate perduoti šia savo „Vyšnių sodo“ interpretacija?

– Pjesė „Vyšnių sodas“ – labai populiari turbūt dėl to, kad joje imponuoja tas savitas plotelis. Kas čia, toje mūsų žemelėje, dedasi... Mūsų planeta, tas mūsų vyšnių sodas – bandymas susitarti, kaip ją išlaikyti, kaip padaryt taip, kad jos neparduotų. Gi viskas priklauso nuo mūsų pačių.

Ši pjesė apie tai, kaip žmogus kentėjo, jautė virsmą. Tas virsmas kiekvienam žmogui labai sudėtingas. Čia tas pats, kas vyksta, kai žmogus pereina iš paauglystės į jaunystę, kai jaučia, jog jau yra nebe tas, kuo aplinkiniai laiko. Tai lyg kažkokie sielos raižymai peiliu.

Man baisu mažąsias A.Čechovo pjeses statyti teatre, nes, pirmiausia, labai daug laiko reikėtų praleisti ugdant aktorinę sąmonę, kad aktoriai suvoktų, jog Čechovas jas yra parašęs ne juokinimui

– Esate pastatęs nemažai spektaklių pagal rusų rašytojų kūrinius. Kuo rusų dramaturgija patraukė Jūsų dėmesį?

– Iš A.Čechovo nesu statęs tik „Trijų seserų“, bet esu jose vaidinęs pas Eimantą Nekrošių. Liko tik mažosios A.Čechovo pjesės, vadinami vodeviliai, komedijėlės, kurios, manau, yra pačios sudėtingiausios. Tam, kad mažąsias pjeses padarytum, reikia turėti pakankamai teatrinės kultūros, jog nenusiristum į  mūsų mėgstamą banalią komediją ir jos banalų supratimą. Prie daugumos A.Čechovo mažųjų pjesių esu prisilietęs per studentų darbus. Kai jas nagrinėji, visaip lankstai ir traktuoji – ten yra kosmosas. Man baisu jas statyti teatre, nes, pirmiausia, labai daug laiko reikėtų praleisti ugdant aktorinę sąmonę, kad aktoriai suvoktų, jog A.Čechovas jas yra parašęs ne juokinimui. Šiose pjesėse juokas turi likti, bet jos turi būti ir gilios, ir vertikalios - ir Dievas, ir velnias ten turi būti. 

– Galbūt planuojate kažką statyti pagal šiuos mažesnius A.Čechovo kūrinius?

– Kiek yra jo prozos, kiek apsakymų apie teatrą, teatro žmones... Norėjosi surinkti juos, padaryti tam tikrą inscenizaciją, truputėlį padžiazuojant, painterpretuojant. Pavyzdžiui, Čechovas apie teatrą... Ten yra labai daug gražių dalykų, bet reikia ir kitų dalykų teatrui.

– Viename interviu minėjote: „A. Čechovas yra vienas didžiausių pasaulio magų – jis paliečia ir gvildena esmines, skaudžias bendražmogiškas problemas, tačiau tai daro jų neprimesdamas, nebaksnodamas pirštu... Jis dar tuomet galvojo apie tuos pačius dalykus, kurie jaudina mus dabar“. Kuo Jums magiška A.Čechovo kūryba? Kaip jos paliečia šiuolaikinį mūsų pasaulį?

Dabar galvojam, kad esam patys protingiausi ir labiausiai išsivystę, bet kai žiūri laikus ir prieš Kristų, ir neriant dar giliau, tai matai, kad patirtys – šiuolaikiškos, bet šiaip žmogus nelabai pasislinko, nelabai ištobulėjo

– Man labai norėtųsi, kad žmogus, žmonija tobulėtų. Dabar galvojam, kad esam patys protingiausi ir labiausiai išsivystę, bet kai žiūri laikus ir prieš Kristų, ir neriant dar giliau, tai matai, kad patirtys – šiuolaikiškos, bet šiaip žmogus nelabai pasislinko, nelabai ištobulėjo. Taip galvoju ir liūdna darosi, nes norėtųsi, kad, pavyzdžiui, neliktų karų. Žmonės supranta, žino, bet vis tiek prieina prie tokių situacijų ir vėl prasideda tas pats. Visi žino, kas yra karas, kas bus po jo, kas būna po revoliucijų, bet vis tiek jas daro ir prie jų vis kažkas priveda. Žmonės nežino, ką daryti su pinigais, dėl kurių visi šie dalykai atsitinka.

A.Čechovas labai nemėgo valdžios. Jis nebuvo koks revoliucionierius. Nėjo tiesmukai prieš ją, bet nuvažiuodavo kažkur į valstybės vidurį, tolimas gamyklas... Važiavo per visą Rusiją į Sachaliną, kur Sachalino saloje įvykdė surašymą, padarė taip, kad sustabdytų kalinių kankinimus. Žmogus pats niekieno nestumiamas imdavo ir veikdavo. Ką žmogus tyliai daro, tai jau yra raganavimas. Jau čia man prasideda magija. Tas, kuris rėkia, tas, kuris šaukia „Eikit paskui mane“, iš tiesų yra toks nuogas, neįdomus. 

Simo Sirutavičiaus nuotr./„Vyšnių sodo“ repeticija
Simo Sirutavičiaus nuotr./„Vyšnių sodo“ repeticija

– Kuris „Vyšnių sodo“ personažas yra Jums artimiausias? Kokios jo pagrindinės vertybės?

Tas, kuris rėkia, tas, kuris šaukia „Eikit paskui mane“, iš tiesų yra toks nuogas, neįdomus

– Liubovė Andrejevna Ranevskaja. Tai yra žmogus su didele, didele meile žmonėms. Vieni ją priima vienaip, kiti kitaip. Pats brolis apie ją sako, kad ji yra patvirkusi, ir vien iš jos judesio tai matosi. Tačiau taip jis galvojo todėl, kad pats ją labai myli, ir jau net ne broliškai, bet kaip vyras, kaip patinas nori turėti grynąją moterį. Jos vaikystė tame dvare buvo kažkoks renesansas, kažkokie vakarai, kažkokios paskaitos, kažkokie universitetai. Visi šie žmonės, kurie gyvena dvare, prisimena šitą laiką, ir jiems vyšnių sodas ir yra šitas laikas. Kai ji išvažiavo, pasidarė visiška tundra, baisu. Kai ji grįžo, visi tikėjosi, kad bus taip, kaip anksčiau, bet tik ji supranta, kad taip nebebus. Bus jau kitaip. Ji, jos karta vyšnių sodo nebeturės tokio, kokį jį turėjo. Jie arba sugebės padaryti su kitais žmonėmis savo vyšnių sodą, sukurti kitą visatą, arba ne, nes galbūt jėgų neužteks. Tai prisimindami ir nugyvens Liubovės Andrejevnos vyšnių sodą. 

Nėra atvirų scenų, kuriose tiesiai ir už kažką būtų kovojama. Ji labai daug tyli, pasako tik užuominas. Po to dvaro pardavimo ji man numiršta, o viltis vis tiek yra. Yra dukra Ania, kuri galbūt sukurs savo vyšnių sodą, ir užtat Liubovė pasiduoda prikeliama. 

Simo Sirutavičiaus nuotr./„Vyšnių sodo“ repeticija
Simo Sirutavičiaus nuotr./„Vyšnių sodo“ repeticija

– Vaizduojama moteris pjesėje yra stipri ar atvirkščiai – trapi, bet užsidėjusi stiprios moters kaukę kaip  Liubovė Andrejevna Ranevskaja?

– Ir labai trapi, ir kartu jos taip greitai nesutraiškysi. Kaip sakoma, kokia smilgelė, jei linksta. Audros ir lietūs priplaka prie žemės, bet viskas išdžiūsta, ir ji vėl linguoja. O į kokį ąžuolą trenkia žaibas ir jį suskaldo, nebėra jo. Liubovė yra nepasenusi, viduje ji yra jauna. Labai svarbu yra lankstumas. Ji jaučia, kad bus dar kitokia, todėl išvažiuoja į savo prakeiksmą, meilę, kuri yra Paryžiuje.  Ji randa kitą tos smilgelės kelią.

Audros ir lietūs priplaka smilgą prie žemės, bet viskas išdžiūsta, ir ji vėl linguoja. O į kokį ąžuolą trenkia žaibas ir jį suskaldo, nebėra jo.

– Spektaklyje ne kartą minimas Dievas. Koks herojų santykis su Dievu? Ar būtų galima  nusisukimą nuo Dievo įvardinti kaip vieną iš šiuolaikinės visuomenės problemų?

– A.Čechovas man toks artimas, nes augo labai religingoje šeimoje. Juos kaip žąsiukus surikiuotus vesdavo į cerkvę. Tėvas giedojo ir vadovavo cerkvės chore. A.Čechovas Dievą jautė be konfesijų, turėjo didžiulį Dievo pajautimą. Niekam kitam jo nekišdavo, tik lengvai vis kur nors paminėdavo savo kūriniuose, tačiau jauti bendrą medžiagą po Dievo pasauliu. 

Kai mes augom, buvom nusukti nuo Dievo, nelabai leisdavo į bažnyčią. Po laisvės atgavimo kai kurie žmonės net per daug puolė į bažnyčią. Nesakyčiau, kad trūktų to tikėjimo žmonėse ir ypač Lietuvos bažnyčiose, nes kiek jose būna jaunimo... Jų gi dabar niekas nesuvaro. Dabar man jauni žmonės daug dvasingesni. 

Simo Sirutavičiaus nuotr./„Vyšnių sodo“ repeticija
Simo Sirutavičiaus nuotr./„Vyšnių sodo“ repeticija

– Vienas iš stipriausių spektaklio monologų – Firso monologas spektaklio pabaigoje, prieš atsigulant ant lentos skambančių pjūklų fone. Kodėl spektaklį nusprendėte užbaigti būtent šiuo trumpu Firso monologu?

– „Gyvenimas man pasibaigė. Rodos, kad negyvenau... Ot, liurbis!“. Man atrodė, kad ne tik vyšnių sodą, bet pjauna ir pačią kultūrą, nes gi mes be kultūros esam niekas. Kultūra man daugiausia yra muzika. Pirma yra muzika, o po to jau eina teatras, vaidyba ir visos kitos meno rūšys. Man muzika yra kosmosas, kurį sudaro ir smuikelis, ir fleitutė – žmonių sukurtas simfoninis orkestras. Tai stebuklas, o kažkas ateina ir viską sunaikina. Vienas iš tų baisių dalykų yra medžių pjovimas – pjovimas savo šaknų, savo kultūros. Juk medyje yra dvasia, kaip lietuviai sakydavo, o dabar viską taip be gailesčio išpjaunam. 

„Gyvenimas man pasibaigė. Rodos, kad negyvenau... Ot, liurbis!“

– Koks metaforiškai kalbant yra Jūsų „Vyšnių sodas“ gyvenime? Galbūt pats Jaunimo teatras savo svarba galėtų būti prilyginamas „Vyšnių sodui“? 

– Teatras, ir ne tik Jaunimo, visi teatrai ir kartų kaita galėtų būti prilyginami „Vyšnių sodui“. Visi prisiriša prie savo laiko, kaip mes skambėjom, kaip mes buvom. Visi galvojo, kad taip viskas amžinai ir tęsis, o nesitęsė. Reikėjo pradėti iš naujo. Ne tik kad nuo nulio, bet nuo minuso. Reikėjo kapstytis. Vis sukasi ir sukasi kartos teatre. Duok, Dieve, kad teatre būtų Firsas, kad teatre būtų Liubovė ir Duniaša, ir Ania, ir Varia. Kad jauni atėję mokytųsi vieni iš kitų. 

Tai turėtų būti ne tik teatre, bet ir valstybėje. Viena partija keturis metus savo reikalus tvarko, ateina kiti – viską keičia. Taip mes niekur nenueisim. Turėtų būti kažkoks pereinamumas, gamtos ciklai. Gi neišmesi pavasario, o kad ir koks jis bebūtų – ateina ir turi pragyventi. Ir teatre „Vyšnių sodai“ vis keičia ir keičia vienas kitą. Duok, Dieve, kad jie būtų, kad nebūtų viskas lygu, kaip aš vadinu – tundra. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min