Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vido Bareikio „Kaligula“ – tirštas spjūvis sovietmečiu dvelkiančioms teatro taisyklėms

Spektaklis „Kaligula“
„No photography“ nuotr. / Spektaklis „Kaligula“
Šaltinis: 15min
0
A A

Režisierius Vidas Bareikis ir „No Theatre“ judėjimas išsikėlė sunkią užduotį – interpretuoti vieno žymiausių XX amžiaus prancūzų rašytojo Albert'o Camus kūrinį. „Kaligula“ – egzistencialistinė drama, parašyta 1938 metais, pasakojanti apie savo mylimosios-sesers netekusį Kaligulą, kuris tris dienas visiškai palūžęs kažkur blaškosi, o grįžęs namo paskelbia, kad imsis reformų Romoje. Beviltiškumas ir absurdas, aktualus A.Camus kūrybai, neaplenkia ir šio jo kūrinio: degant sielos žaizdoms Kaligulai pasiūloma pasirūpinti valstybės iždu. Absurdiškas pasiūlymas tik įkvepia pjesės herojų imtis tironijos, linksmintis žudant bei trokšti neįmanomo.

Helikonas: Taip ilgai tavęs nebuvo.
Tyla
Kaligula: Sunku buvo rasti.
Helikonas: Ką?
Kaligula: Tai, ko norėjau.
Helikonas: O ko norėjai?
Kaligula (vis dar paprastai): Mėnulio.
Helikonas: Ko?
Kaligula: Taip, aš norėjau mėnulio.
Tyla.Helikonas prieina arčiau: O kam?
Kaligula: Šiaip sau!.. Tai vienas iš tų daiktų, kurių aš neturiu.

Lapkričio 11-13 dienomis „Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje“ parodyta „Kaligulos“ interpretacija – kontrastų mišinys, kur greitai po ironiškų ir šlykščių mizancenų kiekvienas pjesės veiksmas baigiasi nuotaikinga „The Cure“ daina. Ką bendro turi Kamiu ir „The Cure“? Pasirodo, kad ši grupė teatro judėjimo buvo pasirinkta neatsitiktinai – dainai „Killing an Arab“ įkvėpimo „The Cure“ sėmėsi iš A.Camus „Svetimo“ knygos. 

Taip ir knieti paklausti susirinkusiųjų – o ko jūs bijote? Bijote, kad aplinkiniai pagalvos, jog domitės erotika ar paslapčia žiūrite pornografiją?

Kaip teigė A.Camus, beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant, kaip ir padarė „No Theatre“ judėjimas, kuris jau penktus metus stengiasi būti novatorišku europietišku teatru, todėl dažnai nusižengia dar sovietmečiu kvepiančioms Lietuvos teatro taisyklėms.

Vienas iš tokių būdų – nuogas kūnas. Nuogam Kaligulai (Ainis Storpirštis) įžengus į salę pasigirsta nemalonus šurmulys. Taip ir knieti paklausti susirinkusiųjų – o ko jūs bijote? Bijote, kad aplinkiniai pagalvos, jog domitės erotika ar paslapčia žiūrite pornografiją? O kur samprata, kad nuogas kūnas – meno kūrinys ir į visą šią sceną pasižiūrėjus kaip į būtiną ir neatskiriamą spektaklio dalį? Pasidaro liūdna, kai dėmesys nuo spektaklio problematikos ir aktualumo šiomis dienomis pereina į kovą su susirinkusiųjų vidiniais demonais. 

Nors šiuo metu yra nemažai teatrų judėjimų, kurie savo pasirodymų metu įtraukia žiūrovus, taip panaikindami ribą tarp aktorių bei žiūrovų, tačiau žmonės vis dar bijo būti kūrybinio proceso dalimi. Net prieš į spektaklį plūstant žmonėms į salę ir aktoriams jiems siūlant vandens ir vynuogių – pasiūlymą išdrįso priimti ne kiekvienas. 

Detalės ir simbolizmas

Nagrinėjant spektaklį nuo pradžių, dėmesį reiktų atkreipti į vynuoges, kurias prieš spektaklį dalino aktoriai, bei vandenį, kurį ne tik dalino, bet ir viso spektaklio metu gėrė aktoriai. Vanduo pirmiausia suvokiamas kaip skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio bei simbolizuoja visų galimybių išsipildymą arba pradžių pradžią. Kaligula pasimetęs tarp šio, banalaus, laimės bei pasitenkinimo nesuteikiančio gyvenimo, ir mylimos Drusilos, išėjusios anapilin. Norėdamas išsilieti, jaunas vyras pradeda žudyti žmones – vynuogės simbolis, siejamas su teikiamais malonumais ir svaiguliu.

Mes pasidarėme XXI amžiaus veidrodį, t.y., panaudojome kamerą. Dabar žmonės vietoj veidrodžių telefonais darosi selfius, kad pamatytų, kaip atrodo, – pasakojo spektaklio režisierius V.Bareikis.

Visas spektaklis filmuojamas keturiomis kameromis, kurios yra aliuzija į žmogaus sielos veidrodį.

„Mes pasidarėme XXI amžiaus veidrodį, t.y., panaudojome kamerą. Dabar žmonės vietoj veidrodžių telefonais darosi asmenukes, kad pamatytų, kaip atrodo“, – pasakojo spektaklio režisierius V.Bareikis.

Kitas svarbus spektaklio bruožas – lėlės, vaizduojančios patricijus. Nors vaidyba lėlėmis gali pasirodyti nuobodi ir nereikalinga tokio pobūdžio spektaklyje, tačiau tai būtų galima įvardinti kaip sunkų vaidinančių aktorių indelį, nes kai kuriose spektaklio vietose išties atrodo juokingai, kai pagrindiniai herojai kalba su lėlėmis, joms grasina.

„Patricijai pjesėje aprašyti labai keistai, tiesmukai ir tūpai. Galite vertinti juos kaip norite, bet pilna tokių žmonių. Kai kurie iš mūsų privalo būti tame socialiniam sluoksnyje. Manau, kad tiems trims aktoriams, kurie vaidina su lėlėmis, teko klaikiai sunki užduotis. Reikia suprasti, kad nesi lėlininkas. Žymiai svarbiau suprasti, kad tu tą vaidmenį pasidedi šalia. Turi turėti santykį su tuo, ką ką tik vaidinai su lėle“, - sakė V.Bareikis.

Šiek tiek atokiau scenoje visą laiką sėdi iš žiūrovų išrinkta Drusila, kuri visą laiką simbolizuoja Kaligulos mylimos sesers buvimą šalia. Pagrindinė pasirodymo detalė – stalas, prie kurio ir ant kurio visą laiką vyksta veiksmas, kur žmonės miršta ir vyksta atviri pokalbiai.Idėja, kad veiksmas vyktų prie stalo, režisieriui V. Bareikiui kilo dar vasarą mieste pamačius kavinėje sėdint jaunus italus ir apie kažką diskutuojant.

„Būtų faina, kad susirinkų bendraminčių komanda, sėstų prie bendro stalo ir pradėtų aiškintis tuos dalykus, tą medžiagą, kuri pateikiama pjesėje“, – po vieno iš premjerinių spektaklių pasakojo režisierius. 

Vido Bareikio sprendimas kartais įsiterpti į veikėjų dialogus ir prašymas pervaidinti nedidukes scenas – erzino. Taip, režisūriniai sprendimai, kai vaidinimas staiga būna nutraukiamas ir ta pati scena pakartojama ją dar labiau dramatizuojant, reikalingi, tačiau ne šiame spektaklyje, nes šie dažniau trukdydavo nei pagelbėdavo pasirodymui. 

Stebint spektaklį apima pagarbi baimė Kaligulai, o naudojamas sarkastiškas balso tembras spektaklio metu tik perteikia A.Kamiu norimą perduoti žmonėms absurdą. 

Kaligula ir Kesonija 

Kaligulos vaidmuo aktoriui Ainiui Storpirščiui – nemenkas išbandymas. Stebint spektaklį apima pagarbi baimė Kaligulai, o naudojamas sarkastiškas balso tembras spektaklio metu tik perteikia A.Camus norimą perduoti žmonėms absurdą.

Trečiajame spektaklio veiksme pateikiamas Kaligulos persirengimas Venera labiau priminė sceną iš filmų apie geiša snei Veneros, nors ir absurdišką, atvaizdavimą. 

Vienintelį moters vaidmenį spektaklyje atliekanti Vilma Raubaitė, nors ir debiutavo „No Theatre“ judėjime, tačiau sugebėjo įsikūnyti į Kesonijos personažą. Vietomis atrodė graudu ir baisu, kai Kaligula smaugdavo moterį, kuri paraudonuodavo nuo oro trūkumo. 

V.Bareikio pastatyta „Kaligula“ – pilnas įvairiausių niuansų, tačiau neįmanoma nuginčyti, kad tai vienas geriausių spektaklių, pastatytų šiais metais Lietuvoje.  Neverta eiti tiems, kurie gyvena sovietinėje terpėje, nemėgsta ironijos ir sarkazmo ir yra pripratę stebėti teatrą iš šalies, o ne būti jo dalimi.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min