Dar gegužės mėnesį Vilniuje prabėgus pirmiesiems „Amfitriono“ spektakliams tapo aišku, kad spektaklio publika skilo į dvi priešingas stovyklas. Vieni buvo pasirengę sutrypti spektaklio kūrėjų komandą su žemėmis, kiti – pasirengę iš paskutiniųjų ginti naująjį režisieriaus A. Areimos pastatymą. Vieni piktinosi, kad spektaklis gal būt neatitinka įprastų situacijų komedijos taisyklių, bjaurėjosi iššaukiančiu „Amfitriono“ atvirumu, kiti džiaugėsi sulaukę subtiliu, intelektualiu humoru trykštančio pastatymo ir mėgavosi azartiškais jaunos aktorių komandos vaidmenimis.
Spektakliui abejingas neliko ir Vilniaus mažojo teatro kolektyvas: iš vienos pusės buvo girdimos kalbos apie tai, kad spektaklį reikėtų pašalinti iš repertuaro, kiti gi džiaugėsi, jog „Amfitrionas“ atvėrė netikėtas aktorines, režisūrines ir technines Mažojo teatro galimybes.
Viena aišku, kompromisui vietos čia nėra ir negali būti. „Tai nėra komedija siaurąja prasme. Tas, kuris tenori lengvabūdiškai pakikenti, čia neras, ko ieško. Beje, juk A. Čechovas savo „Žuvėdrą“ taip pat vadino komedija. „Amfitriono“ komiškumas slypi groteske, farse, aktorių vaidyboje. Tai – minties komedija, šalia kurios įvyksta ir drama, ir netgi tragedija. O jei mes nemokame juoktis, kartais net iš pačių tragiškiausių situacijų, tai yra mūsų visų problema“, – teigė vieną pagrindinių vaidmenų spektaklyje kurianti aktorė Agnė Šataitė.
„Amfitrionas“ – jau aštuntasis jauno režisieriaus A. Areimos darbas profesionalioje scenoje ir trečiasis pastatymas VMT. Pirmaisiais spektakliais pagarsėjęs kaip jautrus ir sumanus klasikinių siužetų interpretatorius, šįsyk A. Areima suka visai kitu keliu ir kuria aštrų, laisvą, „chuliganišką“ spektaklį apie vaizduotę, laisvę jausti ir mąstyti.
Pasakojimas apie žemėn nusileidžiantį dieviškąjį meilužį, Antikos dievų šunimi paversto filosofo istorija, dieviškumo ir žmogiškumo, dangiškumo ir kūniškumo priešpriešos – visa tai „Amfitrioną“ paverčia iš tiesų paradoksalia komedija. Jau nuo Shakespeare‘o laikų aišku, kad paradoksas didele dalimi lemia vidinį dramatiškumą, teatrališkumą ir tam tikrus etinius sprendimus. A. Areimos „Amfitrione“ paradoksas tampa pačia nuo scenos pasakojamos istorijos, spektaklio ir teatro esme.
Spektaklį kūrė jaunų, tačiau publikai jau neblogai pažįstamų aktorių komanda: Tomas Rinkūnas, Agnė Šataitė, Tadas Gryn, Martynas Nedzinskas ir kt. Scenovaizdžio ir kostiumų dailininkė – garsi dizainerė Agnė Kuzmickaitė.
