Turite pakankamai sveikatos – galite važiuot visą trasą. Diena buvo ne iš gerųjų? Minkit tiek, kiek pajėgiat, ilsėkitės, kad ir ant kiekvieno suolelio.
Žmonės, išmaišę žemės rutulį skersai-išilgai, tvirtina: pervažiuok Naująją Zelandiją iš šiaurės į pietus (arba atvirkščiai) ir gali manyti, jog pabuvojai visuose mūsų planetos kampeliuose.
Aš gi, savo ruožtu, galiu tvirtinti: pervažiuok Alytaus dviračių taku, galėsi manyt, kad matei Lietuvą. Tiesa, jūros neprivažiuosi, bet viso kito, kuo mūsų mažytė šalis turtinga – į valias.
Kur kelionę pradėt, priklauso nuo keliautojo. Aš pradedu Putinuose.
Šiek tiek simboliška, nes čia įsikūrusios abi parduotuvės, prekiaujančios dviračiais: „Du ratai“ ir „Dviratis plius“. Gal kaip tik jose pirktasis jums taps nepakeičiamu draugu?
Važiuotojų čia dar negausu. Sutiksite vos kelis, kurie nesidairydami į šalis, atrodo, ne dviratį, o treniruoklį salėje mina. Ir mina su tokia jėga, kad dviračiai net šniokščia. Juos aš mintyse pakrikštiju „jėgainiais“. Šitie nesigroži gamta. Jiems neįdomūs kiti trasoje sutikti dviratininkai. Manau, jų važiavimas dėl raumenų.
Beveik kasdien ir bet kurioje kelio atkarpoj sutinku būrelį „vaikinų-skraiduolių“. Jie važiuoja pasklidę po visą kelią, dažnai net vairo rankomis nelaikydami. Moka visokiausių triukų. Linksmi, klegantys, įžūloki. Vienodai meistriškai jie lekia ir dviračių taku, ir miesto šaligatviais, ir gatvėmis. Ne visiems patinka jų važiavimo maniera, bet kas iš mūsų nebuvo jaunas?
Taip nebūna, kad nesutikčiau keleto vienišių. Štai mergina, užsikišusi ausis ausinėmis, panirusi į savo muzikos pasaulį. Senyvas vyriškis, sėdintis oriai, pedalus minantis vienodai, visai kaip iš maisto papildų sąnariams reklamos. Dama, užsidėjusi tamsius akinius. Gal nori likti neatpažinta?
Važiuoju tolyn. Prasideda Vidzgiris. Šalia tako pilna žmonių, vedžiojančių šunis. Beje, take irgi tokių galima sutikti. Tiesa, nedaug. Daugiau tokių, kurie prie dviračio pririšę pavadėlį verčia savo keturkojį draugą bėgti paskui. Prieštaraukite man, jeigu aš klystu, bet visi tie paskui dviratį bėgantys šunys man atrodo kažkaip jeigu ne kankinami, tai jau tikrai žeminami. Ypač liūdnas atrodo toks vienas haskis. Kiek kartų jį sutinku, visuomet man kyla noras turėt tokių burtininkiškų galių, kad nors vienam pasivažinėjimui galėčiau sukeist vietomis jį ir jo šeimininkę.
Take, vedančiame per Vidzgirį, gausu pėsčiųjų. Vaikščioja šeimos su vaikais, garbaus amžiaus poros, įsimylėjėlių porelės. Aišku, važiuoti trukdo, bet aš pakanti – visi išsiteksim.
Dar vienas labai smagus dalykas (automobilininkai su manim ginčysis) – gatvės platinimo darbai. Jie vyksta jau antrus metus. Pravažiuodama sulėtinu greitį, suskaičiuoju mašinas, mechanizmus. Tiesiog šiaip sau – dėl įdomumo. Nei daug, nei mažai – dvidešimt trys vienetai. Kažkas juos vairuoja, pripila degalų. Pradedu suprast, kodėl sakoma, kad vieno kilometro kelio savikaina siekia milijonus litų.
Skeptikams, kurie sako, kad mūsų miestui tokios plačios gatvės nereikia, pasakysiu: reikia, reikia. Gal ne dabar, kai tokie brangūs degalai, tiek daug bedarbių, bet ateityje tikrai reikės. Juk negali sunkmetis tęstis amžinai.
Pravažiavus Vidzgirį trumpam susikaupiu. Vietelė, kurioje dažnai stovi baltas automobilis su žaliais dryžiais. Nemanykite, kad jis tik vairuotojus baugina. Teko ir man susidurti su įstatymo sergėtojais. Kas važiuoja dviračiu, tas pritars man, kad trasoje yra vietų, kada gerai apsidairius į abi puses pasitaikiusią kelyje gatvę tiesiog praskrieji. O juk taisyklės reikalauja dviratį persivesti. Kažkas tokio yra kiekvieno (arba beveik kiekvieno) žmogaus prigimtyje, kad pažeidinėt taisykles yra tiesiog saldu.
Taigi mano atvejis. Gal kas pasimokys?
Kuo smagiausiai perlėkus gatvę išgirdau šaižiai švilpiant. Apsidairiau. Apsimesti, kad nemačiau ar negirdėjau, buvo neįmanoma. O dar tas iškalbingas mostas neįvardijamu policininko įrankiu (nežinau, kaip jis vadinasi, bet, patikėkit, tikrai ne „bananas“)!
Dievaži, jaučiausi, kaip kokia mokinukė, nors tie įstatymo sargai man gal į sūnus tiktų. Teisybės dėlei turiu pasakyt, kad pareigūnai mūsų mieste yra mandagūs. Gal iš tiesų jie stovi tam, kad mus apsaugotų? Mus nuo mūsų pačių.
Vos trys minutės kelio ir privažiuoju vietą, į kurią pažvelgus kyla noras padėkot Aukščiausiajam. „Skausmo užuovėja“. Visi tie tamsiai apsitaisę žmonės, nešini puokštėmis ir krepšeliais, šiandien susirinko ne dėl manęs. Argi ne puiku? Kojos pačios pradeda minti greičiau. Lėkdama dar spėju užuosti šioje vietoje dažnai tvyrantį tikros lietuviškos duonos kvapą. Prieštaringa vietelė: iš kairės ano pasaulio nuojauta, iš dešinės – gyvybės dvelksmas.
Kartais išsuku iš kelio ir aplankau firminę „Alytaus duonos“ parduotuvėlę. Galiu save apdovanoti šviežia spurga ar bandele. Posakį „pirk prekę lietuvišką“ transformuoju į „dzūke, pirk prekę dzūkišką“. Ir visai ne iš tuščio patriotizmo, o todėl, kad tai, ką kepa mūsų mieste, yra skanu.
Kaipgi nepaminėti dviejų prekybos centrų, stovinčių šalimais? Kaip visoje Lietuvoje, taip ir čia jie – ne konkurentai, o solidarūs miestelėnų piniginių nusiurbėjai. Mašinų aikštelės niekuomet nebūna tuščios. Kartais neatsispiriu ir aš. Porcija ledų atsiduria mano dviračio bagažinėje.
Prasideda dar vienas etapas. Tako kairėje – puikūs namai, sakyte sakantys. kad ne visi Lietuvoje blogai gyvena. Geriausiai bene muitininkas, bet tai ne mano o „Paskutinės instancijos“ ar „Abipus sienos“ rūpestėlis. Man kartais tenka užuost malonų kiemo pavėsinėje kepamų šašlykų kvapą, arba pasidžiaugt, kad pro vartelius tako link išrisnojęs įspūdingo dydžio nasrų savininkas šiandieną neatkreipė į mane dėmesio.
Senoji geležinkelio stotis. Apie ją galima pasakot daug. Dabartinių dviračių entuziastų gyvenime ji reiškia kiekvieną pavasarį vykstančio žygio Alytus–Varėna pradžią. Nesu tiek pasitikinti savo jėgomis, kad įveikčiau šį atstumą, bet gal kada nors pasiryšiu...
Vienuolyno pastatas. Naujai restauruotas, sutvarkyta aplinka. Visiškai pritariu, kad dvasingi žmonės (o vienuoles aš manau esant kaip tik tokias) turi gyventi gražiuose namuose.
Ilga vienos įmonės tvora, dekoruota grafičiais. Jie ČIA dera kaip niekur kitur. Kaip būtų puiku, kad tik ČIA jie ir būtų eksponuojami. Dėkoju visiems, piešusiems ČIA.
Takas vėl kerta gatvę. Galite eilinį kartą pasitikrinti, ko jumyse daugiau: atsakingo ar nutrūktgalvio dviratininko.
Prasideda žaliausia trasos dalis. Ji nuostabi, koks metų laikas bebūtų. Apačioje – Dailidės ežerėlis. Miestiečių poilsio ir maudynių zona. Pavakare tinklinio aikštelė pilna dailiai nuaugusio jaunimo. Iš futbolo aikštės ausį pasiekia nevisai literatūriniai šūksniai, bet supraskite: ši sporto šaka – ne kokių lepūnėlių užsiėmimas.
Viskas. Su civilizacija trumpam baigta. Kairėje – gūdus miškas. Iš pelkės tvoksteli drėgmės gūsis. Būna dienų, kai viena važiuodama pasijuntu gan nejaukiai. Dešinėje – puikūs jauni ąžuoliukai. Paaugs – galėsim girtis nelyginant kokie kauniečiai, kad turim ąžuolų alėją. Bet dzūkai kuklūs. Pasigroži patys ir to užtenka.
Čia danga ypač lygi, todėl neretai sutinku riedutininkus. Ne tuos, kurie važinėjasi drastiškai ir šokinėja ant rampos, o dailiai dėliojančius kojeles į šonus it Vanagas arba Drobiazko.
Na, ir kaip nepaminėt vienos vienintelės išdidžios personos, vairuojančios riedį. Su dviračiu jis turi tik tiek bendro, kad irgi turi du ratus. Sportui netinkamas absoliučiai, bet ką aš čia svarstau – juk pati net nesu juo važiavusi. Nesigailiu.
Labiausiai mėgstu sutikt porelę sutuoktinių, važiuojančių apsipirkt, jauną tėvelį, prie dviračio prisikabinusį tokį nedidelį vežimaitį, kur lyg karietoj sėdi jo atžala. Dar vieną vyriškį, panašų į istorinę asmenybę – proletariato vadą. Čia yra netgi savas keistuolis, pasveikinantis visus sutiktuosius ir klausiantis: „Kaip jumiem sekasi?“
Nė vieno iš jų nepažįstu asmeniškai, bet sutikus trasoje pagalvoju, kad Alytuje viskas gerai, visi savo vietose, kaip ir aš.
Aikštelė prie paminklo. Kam trumpas atokvėpis, kam vieta, kur bus apsisukta ir važiuojama namo. Be abejo, bus tokių, kurie net nesustodami leisis žemyn, prie Nemuno, pro Dainų slėnį mins tolyn, tilto link.
Aš pasistatau dviratį, pasiimu nusipirktus ledus, atsisėdu ant betoninės užtvaros ir žvelgdama į Nemuną, į kitapus jo esantį piliakalnį, į senojo geležinkelio tilto liekanas, mintyse džiaugiuosi, kad gyvenu čia ir dabar, kad esu tiek sveika, jog galiu sau leist ir šitą neilgą kasdienę išvyką, ir ilgesnę savaitgalinę. Kad turiu ledų, kad panorėjus galiu klausytis tylos arba pažvalint save bet kokia muzika iš kolekcijos, kuri šiuolaikinių technologijų dėka visada su manim. Džiaugiuosi, kad gyvenu Lietuvoj, kur dviračių sezonas tęsiasi bene septynis mėnesius, ir kad Alytuje, kur neilgai trukus takas pailgės mažiausiai trigubai.
Tai buvo tik viena vienintelė išvyka. Tai kas, kad kelias vis tas pats. Bet, patikėkite, jis kaskart kitoks. Alyvų žydėjimas prie senojo perono. Žaltys žolėje. Baidarininkai Nemune. Nepaprastai gražus rudens medis. Pagaliau uždengtas naujo namo stogas. Neįmanoma visko išvardinti.
Visai neseniai sužinojau, kad Alytuje policininkai pažymėjo jau tūkstantąjį dviratį. Nepažymėtų gal dar tiek, gal daugiau. O tai reiškia, kad mūsų „šeima“ gausėja.
Ar minėjau, kad beveik visada stengiuosi apsirengti geltonai? Tik tiek ir tereikia, kad pasijustum lyderiu. Ir kiekvienas, ne tik aš, čia juo gali būti.
