Genadijus ketvirtame aukšte yra gyvenęs tris kartus. Pirmą kartą – vaikystėje, kai augo su tėvais ketvirtame aukšte esančiame bute. Antrą kartą – jaunystėje, kai išsikraustė iš tėvų, kuriems atrodė, kad Genadijus išsikraustė iš proto, o trečią kartą – vėliau, tačiau Genadijus nežino, kaip tiksliai nusakyti laiką, esantį tarp jaunystės ir „po to“. Ir dabar jis gyvena ketvirtame aukšte, nežino, kas bus „po to“, bet supranta, kad visa tai kažkaip susiję. Genadijus kažkada ir kažkur (gal knygoje, gal eilėraštyje, gal nuo žemės) yra perskaitęs, kad žmogui visada sunku galvoti apie tai, kas bus „po to“ – po pusryčių, po pietų, pabaigoje.
Trečiame aukšte gyvena Genadijaus kaimynė Stefanija. Genadijus, sutikęs ją laiptinėje, visada pasako „o, Stefa“, o Stefanija jam atsako – „sveikas, Genka“, ir Genadijus linksmas lipa į ketvirtą aukštą, nes visi jį vadina „Gena“, o kaimynė – „Genka“, ir taip Genadijus supranta, kad vienodų žmonių nėra.
Šiandien, grįždamas iš parduotuvės, kurioje nusipirko ateinančių metų kalendorių, Genadijus nesutiko laiptinėje Stefanijos, tačiau vis tiek šypsodamasis užlipo į ketvirtą aukštą ir, rakindamas buto duris, pasižiūrėjo į laiptus, vedančius dar aukščiau.
Kartą sutikęs nepažįstamą vyrą, Genadijus šiek tiek išsigando, nes nežinojo, kuriame aukšte jis gyvena. Tačiau vėliau Stefanija papasakojo, kad tas vyras – kaimynas iš antro aukšto, vardu Boguslavas, tačiau jis retai išeina iš buto, nes viską, ko reikia, jam atneša Stefanija. Genadijui pasirodė įtartinas toks kaimynų bendravimas, bet dabar, žinodamas, kad žmonių būna visokių, nors ir susijusių, bet skirtingų, Genadijus neprašė Stefanijos, jog ši nekeltų iš namų kojos. Jam nebeatrodė, kad motina būdavo teisi, sakydama tėvui – „sėdi ir sėdėk“. Genadijui atrodo, kad vis tiek reikia eiti, nors jo motina ir tėvas dabar yra ten, kas būna „po to“.
Genadijus atsirakino duris, pakabino prie veidrodžio naują kalendorių ir nusprendė, kad šiandien dar ne laikais nuplėšti pirmąjį lapelį, nors šiaip jis plėšdavo ir plėšdavo kalendorių lapelius, nes ant jų buvo užrašyti įvairūs gyvenimiški patarimai. O patarimų Genadijus norėjo daugiau nei metuose yra dienų, todėl būdavo metų, kai Genadijus per metus nugyvendavo tris ar keturis kalendorius.
Kartą Genadijus nusprendė susipažinti su Boguslavu. Lipdamas laiptais ir pamatęs kaimyną, žiūrintį pro atdaras duris į laiptinę, Genadijus stabtelėjo ir įkvėpęs oro paklausė, kuris čia aukštas. Boguslavas atsakė, kad antras, o Genadijus dar kartą įkvėpęs pasakė, kad „dar daug“ jam liko lipti. Šiandien Boguslavo durys buvo uždarytos, tačiau apie tai Genadijus pagalvojo tik užlipęs į trečią aukštą ir pamatęs, kad prie palangės nėra Stefanijos. Stefanija visada stovėdavo prie palangės, todėl matydavo grįžtantį Genadijų, o šiam užlipus į trečią aukštą, pasakydavo, kad „nebe daug“ liko. Genadijus nėra galvojęs, ką reiškia, kad liko „nebe daug“, tačiau šitie žodžiai vis vien reikšdavo, kad po to jis užlips į ketvirtą aukštą.
Bet Genadijus daug kartų buvo pagalvojęs apie kitus dalykus, pavyzdžiui, kad lipti laiptais užtrunka šešiasdešimt keturis arba šešiasdešimt penkis žingsnius, o šiame name lifto nebuvo, nors Stefanija yra kelis kartus jam sakiusi, jog liftas čia yra, tiesiog jis neveikia ir niekam jo nereikia. Boguslavui lifto tikrai nereikėjo, nes jis gyvena antrame aukšte, o Stefanija yra pagalvojusi, „kaip viskas būtų“, jei į trečią aukštą būtų galima pakilti ne savo kojomis.
Stefanija niekada nėra sakiusi Genadijui, apie ką ji galvoja, o Genadijus, žiūrėdamas į ją parduotuvėje, galvojo, kad po to ji eis pas Boguslavą. Genadijus norėjo ją įspėti, kad kaimyno durys uždarytos, tačiau nepadarė to, nes žinojo, kad Stefanijai tai visai nesvarbūs dalykai. Stefanija gyvena trečiame aukšte ir žino, kad virš jos gyvena „Genka“.
Genadijus vėl užrakino buto duris ir pasižiūrėjo į laiptus, kylančius aukščiau nei žmogus. Laiptai buvo tokie patys, kaip antrame ir trečiame aukšte, todėl Genadijus pagalvojo, jog visa tai – susiję dalykai. Genadijus nulipo į pirmą aukštą, įsitikino, kad lifto ten nėra, pagalvojo, kad žmogui savo kelią reikia įveikti pačiam, ir ėmė kilti laiptais aukštyn. Užkopęs į ketvirtą aukštą, Genadijus pasižiūrėjo į buto duris, kurios buvo uždarytos, šiek tiek prisimerkė ir ėmė kilti aukščiau. Užlipęs į penktą aukštą, Genadijus pamatė, kad jame yra dar keturios durys. Iki šiol jis galvojo, kad aukščiau tikrai nieko nėra.
Jis nebuvo pagalvojęs, ką reikės daryti po to, kai pamatys kitas duris, nes apie šias duris jis nebuvo girdėjęs nei iš Stefanijos, nei iš Boguslavo. „Kas yra už šių durų?“, – pagalvojo vyras, tačiau buvo pavargęs po visų šitų vaikščiojimų ir toliau galvoti nebenorėjo. Jis tik žvilgtelėjo pro laiptų turėklus į apačią, bet nei vieno, nei kito kaimyno žemesniuose aukštuose nebuvo. Už šių durų gyveno kiti žmonės.
Genadijus grįžo į ketvirtą aukštą, atsirakino duris ir nuplėšė pirmąjį kalendoriaus lapelį. Ant jo buvo užrašyta, kad šiandien dar nebus sniego. Lapelis pasiūlė išsikepti šventinį pyragą. Buvo užrašyta, nuo ko pradėti ir ką daryti „po to“.
