Dažnas galvoja, kad aukščio baimė – įgimta, juk krytis iš aukštai gali būti mirtinas arba galima rimtai sužeisti. Vis dėlto kūdikiams, neseniai pradėjusiems šliaužioti, aukščio baimė dar nėra būdinga.
„Mamos sutartinai tikina, kad jų vaikučiai pereina fazę, kai ropodami arti lovos ar stalo krašto jie nė nesiruošia sustoti (dėl to vaikus būtina akylai prižiūrėti). O praėjus maždaug 6 savaitėms nuo to laiko, kai jie išmoksta šliaužioti, mažyliai ima jausti aukščio baimę ir tampa atsargesni“, – pasakoja tyrimo vadovas Josephas Camposas iš Berkeley universiteto Kalifornijoje.
Kas sukelia šį pokytį? Audunas Dahlas (taip pat iš Berkeley universiteto) pasiryžo atsakyti į šį klausimą. Su kolegomis dalį kūdikių, dar nemokančių šliaužioti, įsodino į mini kartingo tipo vaikštynes, kurias galėjo valdyti nuotoliniais pulteliais. Po trijų savaičių treniruočių vaikučiai buvo privežami prie pat 1,3 m aukščio krašto. Tuomet kūdikių širdies ritmas sutankėdavo – širdis suplakdavo 5 dūžiais per minutę dažniau nei įprastai, o tai išduoda jaučiamą nerimą. Tuo metu ne mini kartinguose esančių vaikučių, pasodintų prie krašto, širdies ritmas liko nepakitęs.
Šie kūdikiai taip pat dalyvavo ir „judančio kambario“ bandyme – kambario, kurio judančios sienos ir lubos ten esančiajam sukuria judėjimo pirmyn iliuziją. Sienoms ir luboms „pajudėjus“, kartinguose esantys vaikai traukėsi atgal, o likę mažyliai elgėsi ramiai.
J. Camposo teigimu, tai leidžia spėti, kad pasistūmėjimo erdvėje veiksmas išmoko smegenis įsisąmoninti periferinio vaizdo lauko teikiamą informaciją ir ją panaudoti bandant išlaikyti pusiausvyrą. Įdomu ir tai, kad labiausiai „judančiame kambaryje“ reagavusių mažylių širdies dažnis padidėjo stipriausiai, kai jie buvo priartinami prie krašto.
Kito eksperimento metu jau mokantys šliaužioti mažyliai buvo bandomi „judančiame kambaryje“, o tuomet padedami netoli didelio stiklinio stalo krašto. Viena stiklinio stalo pusė buvo sulanguota, kita palikta skaidri, kad vaikučiams matytųsi grindys. Dramatiškiausiai reagavo tie vaikučiai, kurie, mėgindami pasiekti kitoje pusėje laukiančią savo mamą, kiek įmanoma labiau bandė išvengti skaidriosios stalo dalies.
Šie rezultatai taip pat gali būti informatyvūs ir mėginant paaiškinti, kodėl keleivis, žvelgiantis pro lėktuvo langą, nejaučia svaigulio, o būdamas skaidriame sraigtasparnyje jaučia aukščio keliamą svaigulį. Kai žvelgiame pro lėktuvo langą, periferinės regos lauke matomas vaizdas – sąlyginai fiksuotas ir stabilus, o skaidriame sraigtasparnyje dėl aplink mus esančių skriejančių vaizdų jaučiamas svaigulys.
„Aukščio ir kryčio baimės kilmė artimai susijusi su kūno judėjimu“, – pritaria Carlosas Coelho iš Queenslando universiteto Australijoje. Mokslininkas pastebėjo, kad žmonės, jaučiantys didelį aukščio sukeliamą svaigulį, ima nerimauti ne tik, kai turi lipti aukštyn, bet ir kai tenka pajudėti toje pačioje tam tikrame aukštyje esančioje plokštumoje.
