Sunkių smūgių patyręs žmogus, nepuolantis į depresiją, pasižymi savybe, kurią psichologai vadina „atsparumu“.
Pasak Mančesterio universiteto psichologės daktarės Rebeccos Elliott, visi žmonės turi daugiau arba mažiau atsparumo.
„Viename skalės gale yra labai pažeidžiami žmonės. Susidūrus net ir su mažai streso keliančia situacija – arba visai jokio – jiems kyla psichologinės sveikatos problemų, – sako ji. – Kitame skalės gale yra žmonės, kuriems gyvenimas nepagailėjo sunkių situacijų, bet jie vis vien išlieka teigiamai ir optimistiškai nusiteikę“. Dauguma žmonių, pasak jos, yra šios skalės viduryje.
Kas yra tasai atsparumas? Ar jį paveldime su genais, ar jo galima išmokti? Ar jį galima nustatyti smegenų chemijoje? Ar jis veikiau slypi neuronų jungtyse arba elektros iškrovose? Ir jei mums jo trūksta, kaip galima gauti?
Deja, atsakymas į visus šiuos klausimus tas pats. Mes nelabai žinome. Tačiau norėtume sužinoti – ir reikėtų sužinoti. Pasak Pasaulinės sveikatos organizacijos (WHO), nuo depresijos pasaulyje kenčia 120 mln. žmonių.
„Manome, kad bent kartą gyvenime depresija suserga maždaug penktadalis britų“, – tvirtina Mančesterio universiteto psichiatrijos profesorius Billas Deakinas. Jis priduria, kad šiandien ja suserga daugiau žmonių nei anksčiau ir depresija užplūsta vis jaunesnius individus.
Tad Billas Deakinas, Rebecca Elliott bei jų kolegos bando prasiskverbti į žmogaus smegenis ir rasti, nuo ko priklauso kai kurių iš mūsų atsparumas depresijai. Mokslininkai įsitikinę, kad sužinoję optimistų stiprybės šaltinį, galės padėti ir mažiau atspariems.
Į tyrimą įtraukti labai įvairūs tiriamieji. Kai kurie iš jų patyrė ne vieną depresijos priepuolį, o kiti nė karto nesijautė patologiškai prislėgti. Daliai gyvenimas nepagailėjo sunkumų, o kitiems sekėsi daug lengviau.
Be to, atsparumą depresijai tirianti Mančesterio universiteto komanda galėjo pasinaudoti ankstesniais atsparumo potrauminio streso sindromui tyrimais.
Šie, pasak Billo Deakino, leido mokslininkams išskirti kelis su jų problema susijusius smegenų funkcijos aspektus. Tarp jų paminėtinas kognityvinis lankstumas – mūsų sugebėjimas pritaikyti mąstymą prie įvairių situacijų – ir smegenų polinkis susitelkti, apdoroti ir prisiminti džiugią – o ne liūdną – informaciją.
Emocinė atmintis
Kiekvienas Mančesterio tyrime dalyvaujantis tiriamasi buvo priskirtas vienai iš keturių grupių. Šios sudarytos pagal keturias įmanomas dviejų kintamųjų – didelis arba mažas streso gyvenime lygis ir sirgimas depresija arba ne – kombinacijas. Visi tiriamieji turėjo duoti seilių mėginį – pagal jį nustatomas streso hormono organizme lygis – o kai kuriems bus atliktos smegenų skenogramos.
Tam naudojama technika – funkcinė magnetinio rezonanso tomografija – leidžia tyrėjams pamatyti, kuri smegenų dalis suaktyvėja, kai tiriamieji atlieka tam tikras užduotis.
„Vienoje užduotyje jiems rodome emociškai pakrautus paveiksliukus, – pasakoja Rebecca Elliot. – Jie turi juos įsiminti“. Netrukus jiems dar kartą parodomi tie patys paveiksliukai, tik kartu su naujais, ir tiriamieji turi nurodyti, kuriuos jau yra matę. „Šitaip tiriame emocinę atmintį – kaip gerai žmonės įsimena medžiagą, turinčią emocinį komponentą“.
Tyrimai dar nebaigti, todėl Rebecca Elliot negali pasakyti, ar tiriamųjų grupes skiria kokie nors apčiuopiami skirtumai smegenų funkcijose. Tačiau esama vilties teikiančių požymių – pavyzdžiui, koreliacijos tarp psichologinių atsparumo depresijai matavimų ir kai kurių tiriamųjų atliktų testų rezultatų.
„Pavyzdžiui, išankstiniai duomenys leidžia manyti, kad atsparesni žmonės lengviau pastebi linksmus veidus ir sunkiau pastebi liūdnus arba išsigandusius veidus. Kuo didesniu atsparumu pasižymi žmogus, tuo geriau jis prisimena teigiamus žodžius ir vaizdus“.
Kaip vėliau gydytojai galės pasinaudoti galimais Mančesterio tyrimo atradimais, vis dar yra neatsakytas klausimas. Žmogaus atsparumas depresijai yra sudėtingos ir dinamiškos sąveikos tarp mūsų genų, kūno chemijos, smegenų jungčių ir gyvenimo patirties rezultatas.
Tačiau galima viltis, kad supratę su atsparumu susijusią smegenų veiklą mokslininkai galės bent jau nurodyti kryptį ieškant naujų gydymo būdų arba efektyvesnio dabartinių panaudojimo.
Atsparumo tabletė?
Billas Deakinas užsimena apie galimybę panaudoti smegenų tomografiją kuriant žmogų kamuojančios psichologinės problemos „neurologinį profilį“, kuris padėtų aiškiau apsibrėžti gydymo tikslus.
Pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad paciento kognityvinis lankstumas funkcionuoja visiškai normaliai, tačiau jis turi polinkį susitelkti ties liūdnomis mintimis. „Šitaip galima sukurti individualizuotą terapijos programą, kuri sumažintų depresijos priepuolio ateityje tikimybę“, – sako B.Deakinas. Šiuo atveju tai būtų terapija pokalbiu.
Paklausta, ar nebūtų įmanoma sukurti „atsparumo“ tabletės, pritaikytos prie mūsų smegenų veiklos, Rebecca Elliott siūlo į tai žiūrėti atsargiai. „Manau, kad teoriškai tai būtų įmanoma, – sako ji. – Bet ar žmonės norėtų gerti tokius vaistus, nesu tikra“.
