2010 metais astronomai atrado, kad artimiausias Žemei dangaus kūnas bėgant laikui pamažu traukiasi. Tokią išvadą tyrėjai padarė atsižvelgdami į visame palydovo paviršiuje aptiktus geologinius darinius, kurie buvo pavadinti raukšliniais kalvagūbriais (angl. wrinkle ridges). Traukimosi idėja atrodė logiška ir prasminga – Mėnulis turėtų trauktis, nes jo gelmės vėsta ir yra toli gražu nebe tokios karštos, kokios buvo prieš maždaug 4 mlrd. metų. Beje, panašių raukšlių pastebėta ir Merkurijuje.
Nepaisant to, nauji stebėjimų duomenys leidžia manyti, kad Mėnulio paviršius kai kuriose vietose plečiasi. Tai patvirtina ir tyrėjų iš Smitsono instituto (Kolumbijos apygarda, JAV) grupės vadovas Thomas Wattersas.
NASA kosminis zondas „Lunar Reconnaissance Orbiter“ Mėnulio paviršiuje užfiksavo plyšio pavidalo lomų, kurios susiformuoja tik tuomet, kai kūnas plečiasi. Tokio tipo lomų Mėnulyje buvo rasta ir anksčiau, tačiau jos buvo nepaprastai senos. O štai naujai atrastoms lomoms nėra nė 50 mln. metų.
Apie tokį šių geologinių darinių amžių sufleruoja keletas jose žiojinčių kraterių. Netikėtos lomos galėjo susiformuoti dėl to, kad po Mėnulio paviršiumi esančias grunto „kišenes“ galėjo užpildyti magma. Taip žemės paviršius virš tokios vietos iškildavo ir plyšdavo.
„Nuostabu atrasti ką nors absoliučiai netikėto, – NASA pranešime spaudai emocijomis dalijasi tyrėjų grupės narys Markas Robinsonas iš Arizonos valstybinio universiteto. – Tik maždaug pusė Mėnulio paviršiaus teritorijos yra nufotografuota aukštos rezoliucijos nuotraukose. Tad Mėnulyje dar tikrai yra ką tyrinėti.“
