Sodybos šeimininkas, 40-metis Egidijus, puikiai prisimena vaismedžio istoriją. „Buvome dešimtmečiai paaugliai. Prisigalvodavome pačių įvairiausių išdaigų. Viena jų – po obelimi, kurios kamienas išlinkęs, sukūrėme laužą. Mėginome įsitikinti, ar medis sudegs ir nuvirs. Tačiau užmojai nepavyko – pamatė tėvas, gavome velnių. Išklausėme ilgą moralą apie tai, kad medis – taip pat gyvas sutvėrimas, kad jam taip pat skauda“.
Visi buvo tikri, kad obelis po egzekucijos neišgyvens, bet kirsti nekilo ranka. Kitą pavasarį medis pražydo, kaip žydėjęs anksčiau. Pražydo ir dar kitą pavasarį – taip jau trisdešimt metų „neįgali“ obelis atkakliai įrodinėja savo troškimą gyventi.
