Toliau išlieka ir tos pačios prašymus rašyti skatinančios priežastys – perteklinė neribotų lošimų pasiūla, menkas vartotojų informavimas, neefektyvios valstybinės lošimų priežiūros programos.
„Praėjusiais metais Lietuvos piliečių likimais buvo patvirtina tai, ką asociacija kartoja jau keletą metų – neigiamas lošimų poveikis lošėjams turi būti mažinamas neutralizuojant svarbiausius lošimą skatinančius faktorius, ribojant pasiūlą, mažinant lošimų intensyvumą, ugdant vartotojų supratimą apie lošimus, – sakė Samoilas Kacas, NLŽVA valdybos pirmininkas. – Finansų ministerijos sukurtas ydingas rinkos modelis buvo ir yra toleruojamas bei plėtojamas Valstybinės lošimų priežiūros komisijos administracijos pareigūnų, kurie dabar savo darbo broką nori „priskirti“ lošimų organizatoriams.“
2009 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 1121 asmuo, pateikęs prašymą neleisti lošti, viename prašyme galima nurodyti kelias dažniausiai lankomas lošimo vietas.
Ir toliau išlieka tendencija, jog prašymus dažniausiai rašo tų miestų gyventojai, kur dominuoja lošėjams itin pavojingus azartinius lošimus, kuriuose statistiškai pralošiama didžiausia statymų dalis, siūlantys lošimo namai.
Dažniausiai prašymus neleisti lošti prašo 22–40 metų amžiaus vyrai. Didžiausią dalį (46 proc.) prašymų sudaro 22–30 metų amžiaus kategorija, antroje vietoje – 31–40 metų amžiaus lošėjai (31 proc.). Moterims tenka mažiau nei 5 proc. visų prašymų neleisti lošti. Taip pat retai (2 proc.) gaunami prašymai neleisti lošti lažybose.
Pasak S.Kaco, lyginant Lietuvos ir ES valstybių asmenų, turinčių problemų dėl lošimų, skaičius, galima konstatuoti, jog Lietuvoje šis rodiklis yra santykinai mažas.
