Tyrimai parodė, kad lydekos ekskrementuose aptinkama feromoninė substancija, kurią mokslininkai pavadino „Schreckstoff“. Eksperimentai parodė, jog ši substancija ne tik labai laki, puikiai sklinda vandenyje, tačiau labai ilgai išlieka lydekų ekskrementuose. Tolesni eksperimentai parodė, kad šios substancijos kaip ugnies bijo ne tik mailius, bet ir ūgtelėjusios žuvelės. Mokslininkai nustatė, kad lydekų organizmas šios substančijos neišskiria. „Schreckstoff“ išsiskiria iš lydekų grobiu tampančių žuvelių odos tuo momentu, kai į ją įsminga lydekos dantys.
Substancijos išsiskyrimą akimirksniu pajunta kitos šalia esančios žuvelės ir sprunka, kaip įmanydamos, net iššokdamos iš vandens, arba išsislapsto nuošaliose užuolandose, kur jų negali pasiekti plėšrūnė.
Eksperimentai parodė, kad ši mailiaus reakcija – instinktyvi, nes žuvelės, niekada nepatyrusios lydekų atakų, elgiasi lygiai taip pat kaip jų gentainės, jau pamokytos karčios patirties. Kai lydeka suvirškina grobį, signalizuojanti apie pavojų substancija, nedingsta ir įsigeria į ekskrementus. Todėl manoma, kad lydeka, ilgokai patruliuojanti pasirinktoje pasalai vietoje, ilgainiui „užteršia“ ją baimės feromonu, o žuvelės iš tolo ima lenkti tą akvatorijos vietą. Todėl lydekos, nesulaukdamos grobio, priverstos ieškoti kitos vietos pasalai. Tyrinėtojų nuomone, baimės substancija užterštuose plotuose grobio tykančios lydekos dažniausiai tampa spiningininkų laimikiu, nes alkis skatina jas stverti bet kokį grobį, pasirodžiusį akiratyje, dažnai net atrodantį įtartinai.
