Žūklės laimikis „Facebook“ tinkle (spausk čia)
Neveikianti logika
Prisiminkime, kokie yra spiningo masalų atrankos kriterijai? Kad būtų aišku užtenka žvilgtelėti į keleto spiningautojų masalines ir įsitikinsime, kad juodų ar bent jau tamsių masalų – nedaug. Jų yra, bet jie užima atsarginį suolelį. Šie masalai įsigyti pagal principą: o gal prireiks? Daugelis spiningininkų prisipažįsta, kad viena ausimi kažkur yra girdėję, jog juodi masalai praverčia tam tikromis sąlygomis. Kokiomis? Dažnas gūžtelės pečiais: kas žino, gal pasitaikys toks atvejis? Patikėkite, jis pasitaiko ne taip jau retai.
Kitas dalykas, ar mes bandome tas situacijas iššifruoti? Kitaip tariant, ar dažnai bandome tikslingai ir kryptingai panaudoti tamsius ir juodus masalus? Čia slypi atsakymas į ramybės neduodančią mintį, kodėl tiek mažai atsiliepimų girdime apie tamsius ir juodus masalus,. Paprasčiausiai todėl, kad jais mažai meškeriojame. Logika mums pakužda, kad juodą masalą reikia turėti masalinėje, tačiau ji neveikia, kai akivaizdžiai reikia panaudoti „dėlę“. Neveikianti logika. Tai meškeriojimo spiningu praktikos faktas. Girdžiu pagrįstą oponentų repliką: kam meškerioti tamsiais ar juodais masalais, jei žuvį galima suvilioti spalvinga sukre? Galima, bet ne visada. Štai tipiška situacija.
Sulaužytas scenarijus
Visą birželį vienoje nedidelėje upėje gana neblogai kibo šapalai. Paprastai geriausias žūklės metas prasidėdavo šiek tiek įdienojus, apie vidudienį prasidėdavo kibimo atoslūgis, o nuo šeštos po pietų šapalai vaikydavosi grobį iki saulės laidos. Visada pavykdavo suvilioti nors vieną kilograminį plačiagalvį. Šis savotiškas ritualas truko iki pirmo liepos savaitgalio. Atvažiavau prie upės gana anksti – apie septintą ryto, pievomis plaukiojo miglos šuorai, dangumi plaukė reti debesys, žolynai sudrėko nuo rasos. Diena turėjo būti karštoka, tačiau jokių slėgio pakitimų negalėjo įvykti. Deja, tradiciniu 4,5 cm vobleriu (melsvai balkšvas su raudonu akcentu pažiaunėje) nepavyko išprovokuoti nė vieno šapalo. Pakeičiau jį aukšlės imitacija, tačiau šį „skanėstą“ šapalai ignoravo.
Suma sumarum: keletas ešerių – visas pusdienio laimikis. Pamaniau, kad, nusekus vandeniui šapalai pasitraukė į duburius, kurių aukštupyje – reta. Šioje upėje kartais taip atsitinka. Norėdamas įsitikinti, kad mano teisybė, užsiglaudžiau už didelio gluosnio kamieno priešais vieną duburį ir ėmiau stebėti vandenį palei kitą krantą. Kai tik už debesies išlindusi saulė nušvietė tamsų vandenį, pamačiau, kad sietuvoje ieškodami grobio kursuoja keli stambūs ir koks dešimt vidutiniokų šapalų. Vieną po kito keičiau masalus, kol atėjo juodų sukrių eilė.
Kai antro numerio „comet“ tipo sukrė ėmė gręžti vandenį palei šapalų nosis, vienas stambus plačiagalvis strimgalviais puolė prie masalo, tačiau paskutinę akimirką apsisuko ir vėl grįžo į savo poziciją. Toptelėjo galvon, kad reikia užmesti neseniai įsigytą dviejų nulių dydžio, praktiškai mikroskopinę „comet“ tipo sukriukę. Jai nepavyko nuplaukti nė metro – puskilograminis šapalas tvirtais žiomenimis mirtinai apžiojo sukrės trišakėlį. Juodų sukrių metas truko iki liepos pabaigos, tačiau kitose upėse jomis sėkmingai žvejojau dar dvi savaites. Paskui nulijo lietūs, daugelyje upių vanduo įgavo balkšvą atspalvį, lyg jame būtų ištirpęs tabako dūmas, ir šapalai vėl persiorientavo griebti tradicinius masalus.
Sezoniškumo faktorius
Tad juodų masalų sezoniškumas – akivaizdus, tačiau akivaizdus ir kitų spalvų sezoniškumas. Štai ryškiai geltonu „minnow“ vobleriu viename upelyje vilioju uptėtakius, tačiau juos reikia padėti į masalinės kamputį, kai tik nuslūgsta pavasarinis polaidis. Todėl reikia dažniau griebtis netradicinių sprendimų ir dažniau bandyti įvairius masalus. Tarp jų ir juodus. Ypač vidurvasarį. Masalų rotacija – naudingas dalykas, nes ji padeda išvengti nepageidautino efekto, kurį žargoniškai kai kurie meškeriotojai vadina „prisiblizginimu“ ir kuris reiškia, kad dažnai naudojami masalai vietiniams vandens telkinio aborigenams tampa pažįstami, o tai reiškia tik viena – vengtini. Dažniau keičiant masalų spalvą ir tipą, jie tampa ne tokie atpažįstami žuvims, o žvejojant vienu ir tuo pačiu masalu, ypač nedideliame vandens telkinyje, anksčiau ar vėliau jo veiksmingumas sumažėja iki minimumo, nes plėšrūnai, kurių nėra tiek gausu kaip dideliuose ežeruose, ima atpažinti dažnai matomą masalą ir jį ignoruoja.
Kita vertus, kiek yra juodų ir tamsiai rudų gyvūnų, tampančių plėšriųjų žuvų laimikiu? Daug jų nepriskaičiuosime, tačiau tarp jų atsidurs pelės, rusvosios varlės, karkvabaliai, dusios, dėlės, kai kurių žuvų mailius. Jų pasirodymas pakrantėse ar vandenyje – taip pat sezoninis reiškinys. Juk vėlyvą rudenį karkvabaliai nepikiruoja virš vandens. Karkvabalių imitacijomis šapalus ir meknes geriausia vilioti gegužę birželį.
Nevienareikšmiškos situacijos
Kiekvienas spiningininkas savo praktikoje turi ne vieną atvejį, kai beviltiškoje situacijoje padėjo kažkoks netradicinis ar net keistas sprendimas. Man tai – įrodymas, kad žūklėje daug kas, o galbūt net ir didžioji dalis įvairių dėsningumų – nevienareikšmiški. Todėl kartais eretiški sprendimai, griaunantys logiškas, per metų metus nusistovėjusias nuostatas meškeriojimo nuostatas, jie atskleidžia absoliučiai nežinomus dalykus. Vienas toks atvejis susijęs su tamsios spalvos, o tiksliau tamsiai rudu masalu.
Šiemet rugpjūčio pradžioje, Neryje ties Kernave bandžiau SSR klasės voblerius. Masalinėje turėjau šešias dviejų modelių modifikacijas, kurias sąlyginai galima įvardyti taip – salotinė, žydra, sidabraspalvė, balta, „fire tiger“ arba dryžuota ir ruda. Tą dieną suveikė baltoji, tačiau todėl, kad ją naudojau nenumatytai ilgai, beveik nebeliko laiko didžiajam planui, t.y., išbandyti tamsiai rudąjį voblerį. Dangus jau buvo gerokai prigęsęs, o vanduo pasidaręs neperžvelgiamai tamsiu, kai užmečiau tamsiai rudą modelį.
SSR klasės vobleriai – pačiu vandens paviršiumi plaukiantys masalai, nes jie paneria dažniausiai vos 0,3 m. Tokie masalai neretai plaukia, vos ne nugarą iš vandens iškišę. Kadangi dauguma jų – trumpi drūti pilvočiai („crank“ tipo), su plačiais liežuvėliais, tai šių voblerių žaismas – energingas, o, stipriaus truktelėjus masalą, pereinantis į agresyvų. Tad, vobleriui plaukiant, vanduo virš jo nugaros kunkuliuote kunkuliuoja, o į šalis sklinda gerai vandens paviršiuje matomi „ūsai“.
Šis efektas buvo gerai matomas ir prietemoje. Po kelių masalo plukdymų, kurių metu juo niekas nesusidomėjo, vanduo staiga sprogo lyg kas būtų granata taikęs ištaškyti tamsųjį vobleriuką. Tai buvo šapalo ataka. Godus storasprandis apžiojo masalą su abiem trišakiais. Po kelių minučių tokia pat trenksminga ataka pasikartojo ir dar vienas šapalas atsidūrė krepšyje. Pagalvojau, kad geriau matomą – balkšvą arba ryškiai salotinį modelį šapalai turėtų stvarstyti dar energingiau, tačiau pasirodė, jog klydau. Tada vėl užmečiau tamsiai rudą modeliuką ir sulaukiau dar vienos atakos. Tiesa, šį kartą šapalas sugebėjo išsivaduoti, tačiau statistiką papildė.
Netrukus sutemo tiek, kad reikėjo galvoti ne apie laimikį, o apie grįžimą prie automobilio. Žingsniuodamas siauru paupio takučiu, kurio pakraščiais siūravo žmogaus ūgio žolynai ir meldai, galvojau apie neįtikėtiną tamsiai rudo modelio efektingumą. Kodėl jis pasirodė šapalams toks apetitiškas? Tamsiame vandenyje, temstančio dangaus fone masalas buvo gana sunkiai įžiūrimas. Šviesesni masalai turėjo šapalams būti matomi geriau. Ir staiga man toptelėjo, kad vobleris atrodė natūraliai. Juk patamsyje visos katės juodos. Prietemoje masalinės žuvelės ar kitokie gyvūnai atrodo būtent taip, kaip tas tamsiai rudas modeliukas. Tad masalas šapalams atrodė tikroviškai ir jie beatodairiškai atakavo neatsargų plaukiką. Šis pavyzdys rodo, kad tamsūs masalai dažnai būna veiksmingi ne todėl, kad jie imtuoja dėles, kuriomis lydekos smaguriauja, o yra tikroviški tam tikrose situacijose.
