Fenomenali migracija
Lapkritį meškeriotojo akį labiausiai džiugina pakrantėje išvystas siluetas su meškere rankose, o jei pamatai vieną šalia kitos kelias valtis, išmetusias inkarus, tai krūtinę užlieja šilta banga. Juk tie ženklai liudija tik viena – kimba. Tad, jei šiuo metų laiku važiuosite pro Daugus, suktelkite nuo apvažiavimo į senąją kelio atkarpą ir jūsų akims atsivers pats maloniausias meškeriotojo akiai reginys – valčių flotilė, išsirikiavusi Didžiulio ežero rankovėje, plytinčioje priešais miestelio centrą. Kiekvieno sezono pabaigoje įvyksta fenomenali kuojų migracija, apie kurią žino jau ne tik daugiškiai, bet ir aplinkinių rajonų meškeriotojai. Stambiosios, auksašonės kuojos, kurias meškeriotojai vadina senu papratimu smetoninėmis, suplaukia į giliausią rankovės zoną ir aktyviai maitinasi.
 |
| Kokio dydžio „Cora-Z“ guminukai lapkritį tinkamiausi vilioti lydekas vaizdžiai atskleidžia skirtumas tarp jų ir monetos gabaritų |
Daugiškiai šį fenomeną vadina dievo dovana, o ichtiologai, šiais racionalaus mąstymo laikais, remdamiesi įvairių tyrimų duomenimis, teigia, kad jokio stebuklo čia nėra: į rankovę įteka gana vandeningas upelis, srūvantis iš ežerų virtinės, todėl vanduo įlankoje šiltesnis nei atvėsusiuose Didžiulio plotuose, na, o žuvys, pirmiausia kuojos, traukia ten, kur joms komfortiškiau. Tinkamose sąlygose auksašonės nepraranda apetito ir mielai susigundo tinkamai patiekta uodo trūklio lerva ar apsiuva. Mokslininkų nuomone, tokių zonų galima aptikti kiekviename ežere. Jose iki pat ledmečio galima sėkmingai meškerioti kuojas, plakius, o kai kur ir karšius, tačiau reikia parinkti delikatesnius įrankius, masalus, apsišarvuoti kantrybe ir aiškiai suvokti, kad šiuo metų laiku žuvų kibimas kartais būna labai trumpas, todėl svarbu jį nepražiopsoti. Paprastai kibimo reikia tikėtis šviesiausiuoju paros metu, t.y., vidury dienos, o dangui temstant, žuvų aktyvumas silpsta.
Vieni į guolį, kiti – į daržą
Lapkritį žuvų pamėgtose ganyklose vyksta tam tikra rotacija, kuri apibūdinama formule, panaudota šio skyrelio pavadinimui: paskutinį rudens mėnesį jau nebeaptiksite įprastose vietose karosų ir lynų, jie nulenda į savo žiemavietes ir ima snausti, laukdami pavasario. Žinoma, klimato kaitos eroje galima sulaukti įvairiausių staigmenų, kai karosai ar lynai ima kibti viduržiemį, tačiau ne tik karosai su lynais, bet ir karpiai, šamai, unguriai nebepalieka savo užuoglaudų ir laukia atšilimo. Kita vertus, tų žuvų, kurios traukia į žiemos guolius, vietą užima kitos, tarp kurių meškeriotojams įdomiausios - vėgėlės ir sterkai. Šios žuvys tiesiog mėgaujasi prieblanda, tvyrančia gelmėse ir aktyviai medžioja patamsyje prastai matančias ir prarandančias deramą orientaciją masalines žuveles. Pirmiausia – pūgžlius ir gružlius bei kuojų, plakių ir raudžių jauniklius.
Vėgėlių ir sterkų akių tinklainė pasižymi ypatingu jautrumu šviesai, todėl prietemoje jos tokios pat aktyvios, kaip ir dieną. Net maksimalus šviesiojo paros meto sutrumpėjimas rudens pabaigoje neprigesina šių žuvų aktyvumo. Atvirkščiai, tiek sterkai, tiek vėgėlės aktyviai medžioja ir kaupia maistingų medžiagų atsargas sunkiausiam ledmečio periodui, kai vandenyje maksimaliai sumažės deguonies.
Ypatingu rajumu pasižymi vėgėlės, kurios šniukštinėja savo medžioklės plotuose vos ne visą parą. Šiuo metu vėgėles galima suvilioti stambiu slieku, paukščio žarnos galiuku, keliais kepenų gabaliukais užvertais ant stambaus (1/0-2/0 numerio) vienšakio kabliuko. Beje, šias žuvis geriausiai meškerioti būtent vienšakiais kabliukais, o parankiausias įrankis – vidutinės klasės ar stangresnė dugninė, atlaikanti dideles apkrovas. Vieni meškeriotojai teigia, kad vėgėlės kimba atsargiai, kibimą sunku pastebėti, dažniausiai belieka tik konstatuoti, jog marmuriniais ornamentais padabinta žuvis užkibo. Kiti sako, jog vėgėlėms visai be reikalo priskiriamas perdėtas atsargumas, nes ši žuvis paprasčiausiai labai lėta, grobį pastveria tvirtai, bet ryja jį ilgai, nesitraukdama iš tos vietos, kur aptiko gardų kąsnį. Todėl savo nejudrumu ir apdumia akis netgi ypatingai jautriam elektroninam kibimo signalizatoriui.
Kitas reikalas – sterkas: dabar šis nenuorama kursuoja savo medžioklės plotuose kaip kreiseris ir stveria tai, kas jam pasipainioja po nosimi. Šiuo metu sterkai gundosi stambiais kąsniais, kad galėtų kietai prikimšti skrandį, sunaudodami minimalias energijos sąnaudas. Sterkui šiuo metu reikia siūlyti stamboką guminuką, imituojantį pūgžliuką ar gružlį savo forma, nes masalo spalva gali būti labai tolima nuo originalo, pvz., salotinė. Sterkai rudens pabaigoje medžioja giliose griovose, kuriomis gali būti, kaip Kauno mariose, vandens talpyklos dugnu vingiuojanti buvusios upės vaga, lovio formos duburiai ežeruose, o upėse - duobės, kuriose sūkuriuoja srovė. Tokios įdubos dažnai susidaro už krantus saugančių nuo ardymo pylimų, ties skardžiais.
Nepražiopsokite šlapdribų
Seniai pastebėta, kad šalto oro frontas, slenkantis iš šiaurės į pietus, neigiamai veikia net tradiciškai aktyvių lapkritį žuvų, tokių kaip vėgėlė ar sterkas, nuotaiką, tačiau ją labai pagerina atšilimas. Tiesiog magiškai ne vieną žuvų rūšį veikia šlapdriba. Muselininkai tokiu oru skuba prie šaltavandenių upių meškerioti kiršlių, kurie pasidaro tokie neišrankūs, kad stveria kiekvieną pasiūlytą muselę. Matyt, pro nuskaidrėjusią iki krištolinio skaidrumo vandens storymę aiškiai matoma stambių snaigių liūtis kiršliams primena masinius lašalų ir vienadienių šokius gegužę ir birželį. Deja, vos palietusios vandenį snaigės ištirpsta, o kiršlys, bandantis pastverti chimerą, lieka nieko nekandęs. Tad nenustabu, kad po kurio laiko jis ima niršti ir beatodairiškai atakuoja bet kokią vabzdžio imitaciją, kai toji atsiduria akiriatyje.
Šlapdriba ir pliusinė oro temperatūra labai teigiamai veikia ešerių, susitelkiančių ežerų duburiuose, o ypač – giliausiose tvenkinių vietose, kur erdvė ribota, o žuvų tankis būna labai didelis. Suprantama, kad tuose duburiuose visas mailius jau seniai būna išmedžiotas, bet, net ir labai alkani būdami, ešeriai nenoriai palieka komfortišką gelmę, kur vanduo – pastebimai šiltesnis nei pora metrų seklesnėje vietelėje. Ešerių susibūrimo vietas ežeruose sunkau aptikti nei tvenkiniuose, nes jos būna tolokai nuo kranto, o echolotas čia mažai ką padeda. Antra, net ir tiksliai žinant, kur ežere yra ešerių pamėgtos žiemavietės, ne taip paprasta patiekti jiems apetitišką patiekalą. Masalą dažnai reikia nugramzdinti į 10-15 m, o Tauragno ežere - į 20-30 m gelmę. Geriausiai čia tinka „drop-shot“ montažai, ant kurių kabliukų užverti 3-5 cm guminukai, imituojantys mailių.
Sunkiausia parinkti reikiamos spalvos masalus, todėl kartais reikia iš esmės apsišarvuoti kantrybe, kad neįkyrėtų keisti guminukus vis kitokiais, kol pavyks nustatyti, kokio atspalvio masalai ešeriams patinka labiausiai. Beje, šis imlus darbas dažnai atliekamas dėl keliolikos minučių kibimo pliūpsnio, per kurį sugaunami 3-6 ešeriai. Geriausiu atveju kibimas trunka valandą, tačiau labai didelis tokio meškeriojimo privalumas, kad kimba beveik vien stambūs egzmeplioriai. Vietoj guminuko galima naudoti miniatiūrinę vertikalios eigos blizgelę – cokerį. Jis greitai grimzta ir atsiduria tiksliai tame taške, kur praeina ešerius viliojantis povandeninis skardis.
Per šlapdribas aktyvesnės tampa ir lydekos, į kurių meškeriojimą lapkritį taip pat nereiktų numoti ranka vien dėl prasto oro. Paprasčiausiai reikia tinkamai apsirengti, avėti reikiamą avalynę, mūvėti specialias pirštines ir lydekų gaudymas taps pakankamai komfortišku užsiėmimu. Produktyviausias būdas – velkė, o masalas – masyvokas vobleris-grimzlius (60-100 g), kuriam volframinis pavadėlis padeda atsidurti pačioje priedugnėje ir vangiai viksnojant uodega sklęsti nusidanginusių į komfortišką gelmę stambių lydekų panosėje, arba stambus sklendžiantis guminukas (15-25 cm), kurio korpuse įmontuotas galvakablis, kad masalą būtų nesudėtinga plukdyti priedugnėje. Statistika rodo, kad lapkritį užfiksuojama daugiausiai stambių lydekų kibimų, todėl progos suvilioti trofėjinį laimikį taipogi reikėtų nepraleisti.
Jūros vilkų sezonas
Minėti procesai vyksta gėluose vandenyse, o jūroje pasireiškia tik sezoninės žuvų migracijos, tačiau ir jos teikia nemažai galimybių sėkmingai pameškerioti įvairių rūšių žuvis. Lapkritį jūra vėsta ir iš lagūnų, tokių kaip Kuršių marios ar Rygos įlanka, bei stambių upių pasiganyti į Baltijos priekrantę išsidanginusios žuvys – karšiai, sterkai, kuojos grįžta atgal į gimtuosius vandenis, o kartu su jomis į lagūnas ir upes migruoja praeivės žuvys – žiobriai, perpelės, netrukus pasirodys stintos. Tad lagūnų prieangiuose ir upių žiotyse lapkritį galima gana sėkmingai gaudyti įvairų laimikį dugninėmis meškerėmis.
Tiesa, dar labai mažai meškeriotojų renkasi tokį kelią, nepagrįstai manydami, kad pabjurus orams, meškeriojimo sezonas baigėsi. Kol kas išpopuliarėjo viena tradicija - nuo seno kuršių ir lyvių pajūrio kaimuose žinomas plekšnių meškeriojimas. Anksčiau plekšnes galėdavo gaudyti tik verslininkai, kurie priekrantėje užmesdavo vadinamuosius „permetus“ – kilometrines atkarpas tvirtos virvės, prie kurios pavadėliais pritvirtinti šimtai ilgakočių kabliukų su užvertais ant jų žuvies gabalėliais. Plekšnių meškeriojimas nuo kranto tapo prieinamas tik tada, kai atsirado pirmosios ritės, o ypač populiarėti ėmė tada, kai senąją inercinių ričių kartą pakeitė naujoviškos neinercinės „mėsmalės“, kuriomis svarelį nuo kranto galima nuskraidinti per 100 m, ir specialūs meškerykočiai iš kompozicinių medžiagų. Žodžiu, tinkami meškeriojimo įrankiai lėmė tai, kad ne tik Šiaurės jūros pakrantėse dabar prasideda meškeriojimo jūrinėmis dugninėmis atšiauriausiu metų laiku sezonas. Meškeriotojus, kurie ant jūros kranto, stebėdami dugninių kibimo signalizatorius, praleidžia kartais ir kelias paras iš eilės, pajūrio gyventojai praminė jūros vilkais. Jų garbės kodeksas – negrįžti be laimikio. Šie meškeriotojai žino daug gudrybių, todėl beveik visada sumeškerioja ne vieną dešimtį plekšnių.
Tad patys matote, kad pasirinkimas lapkričio mėnesį yra ir nemažas. Na, o ką ir kur meškerioti kiekvienas turi nuspręsti pats. Tačiau turbūt visada įdomiausia – tai, kas nauja, neišbandyta. Tad ieškokite naujų kelių.
