Dugno šniukštinėjimas
Galbūt todėl, kad karšis – ypač geidžiamas trofėjus, daugelis meškeriotojų, gaudančių žuvis Danės žiotyse, po ranka turi talpius ilgakočius graibštus, nors jų prireikia ne visada. Antra, galbūt todėl ir sliekas čia laikomas masalu Nr.1, kad būtent tokiu gardėsiu didžiausia tikimybė suvilioti stambų auksažvynį karšį. Pagal nerašytą terminologiją karšius Danės meškeriotojai skirsto į auksinius ir baltus. Pirmieji – tai stambūs karšiai, po kurių žvynais, ištraukus į krantą, atsiranda blyškios kraujosruvos, o antrieji – vidutiniokai sidabražvyniai, kuriems iki brandos dar reikia ilgai augti.
Meškeriotoją, kuris turi tikslą sugauti karšį, nesunku atskirti pagal tai, kaip kruopščiai jis derina plūdės grimzlę, kad masalas gulėtų ant dugno, o pavadėlis su kabliuku būtų neįsitempęs. Karšiai šioje marių dalyje labai retai pakyla į vidurinius vandens sluoksnius, o tuo labiau – į paviršių. Jie nedideliais būreliais kursuoja palei dugną, šniukštinėdami kiekvieną kvadratinį grunto centimetrą. Karšių maitinimosi aparato „konstrukcija“ tokia, kad masalą jam patogiausia paimti nuo dugno. Aptikusi valgomą kąsnį, žuvis stojasi uodega į viršų ir ištempusi straubliuką primenančius žiomenis, įsiurbia masalą kartu su vandeniu. Todėl pavadėlis ir turi būti neįtemptas, kad karšis galėtų laisvai atlikti šią procedūrą.
Kai masalas atsiduria karšio burnoje, plūdė iškyla iš vandens, o dažnai verčiasi ir ant šono, nes karšis pakelia nuo dugno svarelius, įtempiančius pagrindinį valą. Tada meškeriotojui prasideda jaudinančios nežinios akimirksnis, nes, jei pakirsi per anksti, kol karšis nebus įsiurbęs masalo, tiek plačiašonį ir tematysi, tačiau pernelyg uždelsti taip pat nevalia – karšis gali pajusti apgaulę. Vienas jau du dešimtmečius Danės žiotyse nuolat gaudantis žuvis meškeriotojas naudojasi paprasta formule, kurią laiko pačia geriausia: kai plūdė ima virsti ant šono, jis skaičiuoja iki septynių ir pakerta, jei plūdė nesistodama ant „kojų“ pasuka pasroviui ar prieš srovę. Jei per tą laiką plūdė neima slinkti į šoną nuo kibimo taško, jis laiko tai blogu ženklu. Vadinasi, karšis kimba nenoriai. Tada lukteli ir sulig skaičiumi dešimt pakerta. Daugeliu atvejų, naudojantis tokia skaičiuokle, jam pavyksta pergudrauti karšius. Tačiau jis pridūrė, kad pastaruosius kelis sezonus aliarmas vis dažniau būna netikras.
Plakių akiplėšiškumas
Kad atsijotų smulkmę, patyrę karšių meškeriotojai ant kabliukų veria tik stambius sliekus. Esą nėra ko baimintis, kad grundalas tokį masalą gali lengvai sudoroti, nes, kai pasirodo karšiai, grundalai traukiasi į šalį, o smulkios kuojos ar ešeriukai stambaus masalo nuo kabliuko nutempti nepajėgia. Tad, jei plūdė ima elgtis „keistai“ – gulasi ant šono, meškeriotojas visada tikisi karšio ir nustemba, kai, pakirtus žuvį, meškerykotis nesulinksta. Tik viršūnėlė vos vos pulsuoja. Paprastai tai reiškia, kad užkibo plakis. Gerai jei delno dydžio, o gali būti ir perpus mažesnis. Plakiai taip įsigudrino mėgdžioti stambių karšių kibimą, kad apdumia akis net patyrusiems meškeriotojams.
Kadangi plakių būriai daug gausesni, tai jie kimba dažniau, tačiau svarbiausia ne tai – plakiai tapo akiplėšomis, kurie nedvejodami stveria stambius, karšiams skirtus masalus ir taršo juos, kol, negalėdami iškart praryti, paverčia skutais ar nuskabo po kąsnelį. Plakių savisaugos instinktas – prislopintas, nes šios žuvys, matyt, visą laiką būna alkanos. Net nedideli plakiai pakelia nuo dugno gana masyvų svarelį ir išverčia iš „koto“ plūdę. Plakiai – karšių giminaičiai ir jų maitinimosi aparato konstrukcija panaši. Tad maistą jis irgi ragauja taip kaip karšis, tačiau jo žiomenys daug mažesni. Paprastai Danės žiotyse sumeškeriojami standartiniai šimtgraminiai plakiai, kurie tikriausiai sudaro plakių populiacijos branduolį. Šis faktas nieko nestebina, nes plakiai auga lėtai, o kilograminis plakis – retenybė, tačiau šios žuvys – daug aktyvesnės ir dažnai užplūsta karšių pamėgtas vietas.
Priešingai nei karšiai maistą plakiai rankioja ne tik nuo dugno, bet ir plūduriuojantį. Žinantys šią plakių ypatybę meškeriotojai, matydami, kad negali jų atsiginti, paprastai tikrina meškerės montažą. Gali būti, kad masalas ne visą laiką guli ant dugno. Ypač dažnai tai pasitaiko, kai kyla banga, pakelianti plūdes. Masalas tada atsiplėšia nuo dugno ir iškart pakliūva į plakių akiratį. Na, o tie nesnaudžia – apspinta ji būriu ir kiekvienas, matyt, tempia į savo pusę. Plūdė ima chaotiškai kilti ir grimzti, kol kuriam nors plakiui pasiseka labiau ir jis įsikandęs slieką pasuka į šoną. Tik džiūgauti jam tenka neilgai.
Svarelis ant dugno
Karšių meškeriojimo būtina sąlyga Danės meškeriotojai laiko tinkamą svarelio padėtį – jis turi gulėti ant dugno, tačiau valas tarp plūdės ir jo turi būti įsitempęs. Tad meškeriotojas turi labai atidžiai nustatyti plūdės grimzlę. Karšiams meškerioti naudojami tokie pat meškerykočiai su neinercinėmis ritėmis kaip ir kuojų gaudymui, tačiau būtina parinkti tinkamo skersmens valą. Karšiai tikriausiai puikiai mato priedugnėje, nes, sulaukti jų kibimo, jei pavadėlis – storokas, nėra beveik jokių šansų. Optimaliausias pavadėlio skersmuo – 0,12 mm. Ir tai su išlyga, kad Danės vanduo drumstokas. Pats tinkamiausias – 0,10 mm skermens pavadėlis. Tiesa, kai atsirado vandenyje praktiškai nematomi fluorokarboniniai valai, iš šio valo galima pasidaryti didesnio skersmens pavadėlį. Tačiau ne viskas taip paprasta – fluorokarboninis valas ne toks elastingas kaip tradicinis vienagyslis valas iš neilono, tad karšis gali pajusti skirtumą, kai įsiurbinės masalą. Žodžiu, Danės meškeriotojai laikosi konservatyvaus požiūrio, kad geriau tai, kas seniai išbandyta. Ir tai jiems padeda sugundyti Danės žiotyse apsilankančius karšius, o žinia apie tuos atvejus kaip mat apskrieja miestą ir meškeriotojų ant krantinės kitą rytą būna dvigubai daugiau.
