Žūklė „Facebooke“ (spausk čia).
Laikosi sėsliai
Ūsorius – sraunių upių gyventojas, įpratęs galynėtis su tėkme, todėl jis laikosi sraunumose, kur dugnas nužertas žvirgždu ir rieduliais. Paprastai ūsoriai visam sezonui pasirenka gyvenamąsias vietas ir toli nuo jų nesitraukia. Tokiuose upių ruožuose pakanka užuolankų, kur ūsoriai gali laukti tėkmės atnešamo maisto – vabzdžių lervų, sliekų, stveria jis ir pakliuvusias į sraunumą varlytes, gramdo nuo akmenų smulkius moliuskus.
Sraunumose tinkamiausias meškeriojimo įrankis – dugninė su masyviu svareliu, kad užmesto masalo srovė nenuvilktų iš sietuvos į seklumą. Tačiau tradicinė dugninė su 50-70 g svareliu ir aukščiau jo pritvirtintu 40-50 cm pavadėliu, prie kurio pririštas 6-4 numerio trumpakotis kabliukas veiksminga tais atvejais, kai tiksliai žinoma, kur ūsoriai laikosi. Jei tokia vieta numanoma apytiksliai, būtina ūsorių privilioti prie masalo.
Tam reikalui nuo seno naudojami stambūs jauko papločiai, kuriuose įmaišyta kapotų sliekų ir didelis kiekis kurmiarausių žemės. Bet tokius jauko papločius galima užmesti palyginti netoli nuo kranto, o, jei ūsorių pamėgta sietuva – vagos viduryje, ją galima pasiekti tik dugnine su šėrykle. Todėl vis dažniau ūsorių meškerojimui pasitelkiamos būtent dugninės su šėryklėmis. Ūsoriai daug greičiau randa kelią prie masalo, jei prie jo veda jauko šleifas, kuris driekiasi iš talpios šėryklės. Tačiau norimoje vietoje išlaikyti šėryklę nėra taip paprasta – vien šėryklės svarelio masės gali nepakakti.
Vertikali padėtis
Sėkmingiausia ūsorių žūklė – Neryje ir Nemuno aukštupyje, kur šių žuvų gyvena nemažai. Šie vandenys pasižymi sraunia tėkme, kuri po rudens liūčių tampa dar veržlesnė. Tad norint, kad masalas gulėtų ant dugno reikiamoje vietoje ir jo nenuvilktų į šalį srovė kartu su svareliu ar šėrykle, meškerykočiai ant kranto įtvirtinami beveik vertikaliai, o meškeriojimui pasirenkamos vietos skardžių. Tada dugninės valas sminga į vandenį labai stačiu kampu. Dėl tos pačios priežasties naudojami ilgi meškerykočiai – 3,90 – 4,20 m.
Dažniausiai vietiniai meškeriotojai dugninėms įtvirtinti naudoja laikiklius, padarytus iš pusmetrinio vamzdelio, kurio skersmuo toks, kad tilptų meškerykočio drūtgalis. Vamzdelio vienas galas atviras, o į kitą įtvirtintas iš metalinio strypo padarytas taip pat maždaug pusmetrio smaigas. Jis turi būti aštriai nusmailintas, kad lengvai smigtų į gruntą. Tokie laikikliai patikimai „sergsti“ meškerykotį vertikalioje padėtyje ir net stipriu trūktelėjimu ūsorius jų neišverčia iš koto, bet jie turi vieną esminį trūkumą. Jie susmeigiami gana toli vienas nuo kito, todėl meškeriotojui dažnai tenka bėgti porą dešimčių metrų, kai „užgroja“ kibimo signalizatorius, kad spėtų pakirsti kimbantį ūsorių.
Todėl atvykę iš miesto meškeriotojai dažniau renkasi kitą versiją – ne įsmeigiamus į gruntą vienakojus, o specialius trikojus, kurie naudojami meškeriojant jūrinėmis dugninėmis. Naudojant tokį laikiklį meškerykočiai „neišsibarsto“ keliolikos metrų atkarpoje, o sukoncentruoti vienoje vietoje, kur meškeriotojui patogiau juos prižiūrėti ir stebėti kibimą, o ir pakirsti laiku – daugiau šansų. Trikojo privalumas dar ir tas, kad jame patogu įtvirtinti ilgus 3,90-4,20 m ilgio meškerykočius.
Varpelis ar lanksti viršūnėlė?
Kai ūsorių gaudymui buvo pritaikomi stangrūs teleskopiniai meškerykočiai, dažniausiai meškeriotojai naudodavo tradicinius kibimo signalizatorius – varpelius, tačiau dabar atsirado specialus dugninių, skirtų meškeriojimui srauniuose vandenyse, tipas – „feeder“ dugninės. Tokie įrankiai ypač tinkami ūsorių meškeriojimui, nes jais užmetamų montažų masė siekia 150 g, o tokios masės svareliai nesunkiai atsispiria tėkmės spaudimui. Antra, šios stambaus kalibro dugninės turi keičiamas viršūnėlės. Paprastai gamintojai komplektuoja tokias dugnines su trimis skirtingo liaunumo viršūnėlėmis. Pradedant meškeriojimą pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą viršūnėlę – užmetus šėryklę ir srovei įtempus valą, ji turi linkti nežymiai ir išlikti stabilioje būsenoje. Kai kimba žuvis, viršūnėlė ima virpėti ir linkčioti, o pagal tai meškeriotojas nesunkiai susiorientuoja, kada reikia pakirsti žuvį. Tokie kibimo signalizatoriai dabar – patys populiariausi.
Kad viršūnėlė tinkamai signalizuotų apie kibimą, šėryklės ar svarelio masė taip pat turi būti tinkamai parinkta. Tai nustatyti nesunku: jei, užmetus šėryklę, viršūnėlė ima drebėti, tai reiškia, kad šėryklę srovė velka dugnu, kol toji užkliūva už dugno nelygumo ir srovė nebegali jos pajudinti. Vadinasi, reikia naudoti sunkesnę šėryklę.
Tinkamo stangrumo viršūnėlė puikiai perteikia kibimo niuansus: jei viršūnėlė tarpais virpteli, sudreba, tačiau nesulinksta, tai reiškia, kad žuvis tik domisi masalu, bet jo neragauja ir viso labo rankioja iš šėryklės tėkmės išplautą jauką. Kada viršūnėlė staigiai gana žymiai palinksta ir tuoj pat vėl atsitiesia, tai reiškia, jog žuvis pastvėrė masalą, bet tuoj pat išspjovė. Tik tada, kai viršūnėlė linkdama pulsuoja, akivaizdu, kad ūsorius užkibo ir pats laikas pakirsti.
