Buriavimosi taškai
Kuojos per pavasarines migracijas telkiasi tykesnės srovės ruožuose, užtakiuose ir įlankose, kur sūkuriuoja priešinga kryptimi srūvanti tėkmė, ypač jas vilioja „kišenės“ žemiau senvagių ir pagrindinės vagos susiliejimų, tačiau didžiausias jų susibūrimas būna tarpstotėse – prie intakų, įsiliejančių į didesnes upes, žiočių. Sidabrašonės čia stabteli, kol susiruošia kilti prieš srovę, ieškodamos patogių nerštaviečių. Todėl neatsitiktinai būna taip, kad nėrasi laisvo metro kojos pastatyti prie Minijos ir Veiviržo, Nemuno ir Leitės, Nemuno ir Jūros santakų. Tiek čia susirenka meškeriotojų. Šiuose „karštuose taškuose“ kuojos kimba labai intensyviai, meškeriojimas čia dinamiškas ir trunka maždaug dvi savaites, kol gerokai apslūgsta vanduo. Tokių „karštų taškų“ šiuo metu ne tik pamatyje, bet ir visame mūsų krašte – dešimtys.
Vien Neryje jų pakanka visiems dvimiesčio meškeriotojams, susirenkantiems prie Neries ir Vilnios santakos pačiame sostinės centre, besibūriuojantiems prie Vokės ir Bražuolės žiočių, prie Šventosios ir Neries santakos ir, žinoma, prie Nemuno ir Neries susiliejimo Kaune. Tačiau nestinga ir ramesnių meškeriojimo vietų, kur sidabrašonės pakyla iki užtvankų ir būriuojasi žemiau jų, pvz., prie Mūšos užtvankos. Tokioje vietoje galima sėkmingai žvejoti visą dieną, nes žuvys kimba nuo aušros ligi tamsos. Pasistatei kėdutę, pasidėjai šalia dėžutes su masalais ir kibirėlį su jauku ir žvejok į sveikatą. Na, o jei saulutė, jau kibiau kaitinanti veidą, pasirodys iš už debesėlio, tai, galima sakyti, kad žūklė pasisekė šimtu procentų.
Jautri plūdė
Tinkamiausias kuojų meškeriojimo įrankis pavasarį – plūdinė, tačiau reikia, kad jos montažas būtų pritaikytas meškerioti tėkmėje. Pirmiausiai būtina parinkti tinkamą plūdę. Ką apie tai mano žinovai? Meškeriojimo plūdine meškere sporto meistro Jono Jablonskio teigimu, toks „liaudiškas“, kiekvienam meškeriotojui suprantamas modelis turi būti verpstės formos ir prie valo tvirtintis kilpele, esančia viršutinėje plūdės kopuso dalyje bei 2-4 silikoninės žarnelės atkarpomis, užmaunamomis ant plūdės kylio. Plūdės antenos dydis neturi viršyti 2/3 plūdės korpuso ilgio, o pati antena – storoka, ryški (raudona arba salotinė), gerai matoma iš toli.
Knygos „Šiuolaikinė žūklė“ autoriaus Stepono Pučinsko manymu, sėkmingam meškeriojimui nė kiek ne mažiau nei tinkama plūdė svarbus svarelių išdėstymas ant valo. Kadangi dažnai meškeriojama kebliose vietose, labai praktiška schema su dviem svareliais. Pirmasis – gana masyvus (2-4 g) tvirtinamas ant pagrindinio valo (0,16-0,18 mm) pusiaukelėje tarp plūdės ir kabliuko su masalu, o mažasis (0,5-1 g) – per vidurį pavadėlio (0,12-0,14 mm), kurio ilgis – 30-45 cm, su kabliuku.
Didysis svarelis užtikrina reikiamą plūdės grimzlę – panardina iki raudonai nudažytos antenos viršutinės padalos, o mažylis neleidžia srovei atplėšti nuo dugno masalą. Tokia schema užtikrina, kad plūdė plauks neniuksėdama ir „nefiksuodama“ tuščių kibimų. Antra, jei ant dugno daug kliuvinių, tai stipriai trūktelėjus bus prarastas tik pavadėlis ir montažą galima bus lengvai atstatyti – reikės tik pririšti naują pavadėlį su kabliuku ir mažu svareliu.
Tokia schema tinkamiausia, kai srovė lėtoka ar vidutiniokė, o, jei stipri, naudojami trys svareliai. Vietoj vieno masyvaus imami du vienodos masės svareliai, pvz., 2 po 2 g. Vienas tvirtinamas kaip paprastai pusiaukelėje tarp plūdės ir kabliuko, o jo dvynys – pusiaukelėje tarp pirmojo svarelio ir pavadėlio tvirtinimo prie pagrindinio valo vietos. Tokia svarelių išdėstymo schema užtikrina, kad masalas plaukia palei dugną arba velkasi juo. O tai – gero kibimo sąlyga.
Sidabrašonių valgiaraštis
Kai kuojų kibimas geras, jos kimba staigiai, tačiau iškart neryja masalo, o ragauja jį. Todėl reikia turėti pakankamai kantrybės, kad nepakirstum anksčiau nei reikia. Pražiopsojai – likai be laimikio. Kuoja moka akimirksniu nuverti nuo kabliuko masalą, tačiau prieš nerštą jos kaip pašėlusios maitinasi todėl masalą išspjauna nenoriai. Žinoma, kuojų kibimas geresnis rytą ir vakare, o dieną jis dažnai apsilpsta, tačiau vis tiek išlieka neblogas. Nors daugelis meškeriotojų iš inercijos dar naudoja žiemos masalą – uodo trūklio lervą, tačiau balandžio masalas – sliekas. Jį mėgsta tiek kuojos, tiek žiobriai, tiek kitos žuvys.
Meškeriotojai dažnai diskutuoja, koks sliekas geresnis – ryškiai raudonas ar blyškiai rausvas, randamas dirvose? Geri tiek vieni, tiek kiti, tačiau pasitaiko, kad skleidžiančio aštrų aromatą raudono slieko žuvys privengia. Žinoma, be laimikio neliksite, tačiau dirviniu slieku galite suvilioti kur kas stambesnių žuvų. Pasirodo, blyškus sliekas geriau tinka masalui ten, kur upės vingiuoja netoli arimų, iš kurių lietus ir polaidžio vanduo išplauna daug dirvinių sliekų. Suprantama, kad kuoja visada rinksis tą kasnelį, kuris jai pasitaiko dažniausiai. Nepamirškite, kad sliekas geriausiai laikosi ant specialių kabliukų su užkartėlėmis ant kotelių. Angliškai tokie kabliukai vadinami „baitholder“. Jie gaminami įvairių dydžių, tačiau geriausia rinktis tuos, kurie – plonesni.
