Tapk Žūklės draugu, spausk čia.
Gurkšnis deguonies
Kovo pradžioje atlydžiai pasitaiko vis dažniau ir trunka ilgiau, kol šalventi maždaug mėnesio viduryje ima tik naktimis. Na, o atlydžiai nešykšti tirpsmo vandens, kurie į ežerus ir upes atneša šviežio deguonies.Vieno gurkšnio pakanka, kad prablaškytų žuvims žiemos snaudulį. Tad dėsninga, jog žuvys ima lankytis vis toliau nuo žiemaviečių, o paskui leidžiasi ir į sezonines migracijas. Žuvų maršrutai driekiasi į priekrantės zoną ežeruose ir vandens talpyklose, o upėse jos ima telktis arčiau potencialių nerštaviečių.
Šias migracijas skatina ne tik deguonies bado pabaiga, bet ir ilgėjanti paros trukmė, kuri žuvims kužda, kad prasideda pavasaris, kurio pirmasis ženklas – negiliose vietose pradedanti iš dugno keltis vandens augalijos žaluma. Pirmiausia ji pastebima upėse, ruožuose, kur tekmė – nestipri, o paskui vandenžolių ūgliai nusėja ežerų priekrantę. Tačiau čia dar nejauku, dar teks luktelti kol augalija suvešės, o tada žuvys ims telktis arčiau krantų.
Šviežio vandens riba
Meškeriotojų patirtis, kurią patvirtina ir ichtiologų duomenys, rodo, kad kuojos ešeriai, pūgžliai, ežeruose žiemojantys gružliai mažiausiai iki kovo vidurio laikysis maždaug 4 m gelmėse. Tada pirmieji link kranto leisis ešerių, ieškančių nerštaviečių, tuntai.
Dūkšto ežere dažnai meškriojantis Alvydas Šeibokas sako, kad prieš kelerius metus atsitiktinai tokiu sezono metu pabandė užmesti masalą 3-4 m gelmėje ties nuo kranto į ežero viduryje esantį sėklių besidriekiančia dugno pakiluma, kurios forma primena keterą. Sargelis tylėjo gerą pusvalandį, kol atsitiktinai, narpliojant valą, avižėlė pakibo per metrą nuo dugno. Kibimas buvo toks energingas, kad iš rankų vos neišsprūdo meškerėlė, tačiau stambią kuoją pavyko ištraukti ant ledo. Maža lašo formos sidabrine avižėle, ant kurios kabliuko buvo veriama viena uodo trūklio lerva, per porą valandų susigundė 9 kuojos. Jokia kita žuvis šioje vietoje nekimba, o kuojų susitelkimas kartojasi kiekvieną pavasarį. Sidabrašonių meškeriojimas toje stebuklingoje vietoje piką pasiekia, kai paskutinis ledas tampa pavojingas.
Tuo pat metu, kai pakilumos zonoje pasirodo kuojos, ešeriai ima burtis priešingoje sėkliaus, į kurį veda „ketera“, pusėje: ten yra šlaitas gana staigiai nyrantis nuo 2 m į 7-8 m gelmę. Ešeriai patruliuoja visą kelių šimtų metrų ilgio plotą. Rainiai blizgutę stveria tuo metu retai, greičiau atsitiktinai, dažniau susigundo avižėle be masalo, o noriausiai atakuoja šoniplaukos imitaciją. Kovo pabaigoje situacija keisis, ešeriai rūpinsis giminės pratęsimu, tad liks tik kuojų meškeriojimas, o kai kuriuose ežeruose ir upėse neblogai kibs aukšlės.
