Čia Lenkijos pakraščiu teka Sanos ir Dunajeco upės, kuriose gyvena Dunojaus taimenis. Beje, mes labai mažai žinome, kokiais masalais gaudomos šios žuvys.
Dunojaus taimenis, kuris kartais vadinamas Dunojaus lašiša, įnoringas priešininkas, kurį suvilioti stverti masalą nelengva, nes jų pamėgtos slėptuvės upėse yra tokiose vietose, kur keblu nuplukdyti klasikinę blizgę arba voblerį. Šie masalai elgiasi nenatūraliai, kai juos veikia įvairiomis kryptimis plūstantys tėkmės srautai. Kita vertus, Dunojaus taimeniai medžioja tokį grobį, kurį imituoja saviti masalai, absoliučiai nepanašūs į tai, kuo esame įpratę, pvz., gaudyti Baltijos lašišas ir šlakius. Tad mūsų akiai jie gali pasirodyti keisti.
Viešint Lenkijoje ir žvejojant Dunajece man teko susipažinti su vietiniais meškeriotojais, kurie papasakojo apie specifinius masalus, naudojamus kelių meškeriotojų kartų, o vieną jų pavyko netgi pamatyti savo akimis. Tai labai keistos konstrukcijos blizgė, kuri kaldinama iš plonos (max. – 1,2 mm) skardos. Ši blizgė vadinama „Klamka“. Mano tėvo tėviškėje Telšių rajone ir dabar taip vadinamas senovinis durų užraktas, kurio sklendė atsidaro, paspaudus lopetėlę.
Dunajeco „Klamka“ atrodo kaip susukta į vamzdelį žuvelė. „Klamkos“ ilgis – 12–15 cm. Spalvų ir marginimo įvairovė didžiulė. Prie šio masalo, kurį pavadinti blizge, tikra to žodžio prasme, negalima, tvirtinami mažiausiai du trišakiai, nes taimenio žiomenys nusagstyti dantimis ir kieti kaip kaulas, tad į juos įsegti kabliuką ne taip paprasta. Antra, kabliukai turi būti labai aštrūs ir tvirti. Pageidautina kaldinti, nes kitokie gali nuo taimenio šuolių lūžti.
