Žūklės laimikio „Facebook“ grupė
Persiorientuoti sunku
Vienintelė žuvis, kuri realiai aptinkama arktinių šalvių apgyventuose ežeruose – sykas, tačiau tie ežerai priklauso giliųjų kategorijai ir paprastai įsiterpia tarp kitų, seklesnių, kuriuos visus į sistemą jungia upė ar upelis. Kitas dalykas, ar pavyks sumeškerioti syką? Šių vikruolių žūklei reikia turėti ir specialių masalų, ir tinkamų įrankių, skirtingų nuo tų, kurie naudojami arktinių šalvių meškerojimui, o tai reiškia, kad teks atidėti į šalį specifinius arktinių šalvių meškerojimo reikmenis ir masalus ir visiškai persiorientuoti.
Kas meškerioja, tas puikiai žino, kad tai keblus dalylas. Antra, be vizito į meškeriojimo reikmenų parduotuvę neišsiversi, o joje kainos – švediškos. Žinoma, švedui jos – normalios, bet švedas gauna švedišką atlyginimą, o mes – lietuvišką, kurio pusę palikti švediškoje parduotuvėje visai nesinori. Kita vertus, reikia būti realistu, ir suvokti, kad, net ir turint reikiamus įrankius, šiaurės sąlygomis tokios variacijos praktiškai neįmanomos – atstumai dideli, dienos trukmė – ribota. Pridėkime nejuokingą šaltį ir gilias pusnis. Šių faktorių suma iškart atšaldo norą daryti labai staigius judesius. Operatyvumą riboja daug faktorių. Protingiau pasirinktoje vietoje laukti kibimo. Tačiau visi suprantame, kad mūsų atveju toks sprendimas neišvengiamas. Teks grįžti ir vykti kitur. Pirmas šūvis pasirodė netaiklus. Choru riktelime jau tolokai nužingsniavusiam individualistui Tadui, kad grįžtų ir imame vynioti meškeres.
Alternatyvos nėra
Po geras dvi valandas trukusių gelmės paieškų tolimajame Gyseno ežero gale, mūsų septynetas labai laiku ir labai protingai nutarė trauktis, nors ir nesinorėjo palikti „apgyventas“ eketes ir per pusnis, po kuriomis žliugčiojo vanduo, bristi gerą kilometrą iki autobuso. Bet, sukandę dantis, įveikėmė distanciją ir kaip meškėnai išsikepurnėjome iš pusnių ant kelio. Po kelių minučių autobusiukas dūmė atgal link Lillholmsjo miestelio, kol pamatėme anksčiau pražiopsotą patogią vietelę sustoti. Tad nedaug sugaišę, jau po pusvalandžio išsilaipinome prie pravalyto keliuko, vedančio link stovinčio ant stataus ežero kranto vasarnamio. Šis „greitkelis“ padėjo labai operatyviai atsidurti ant ežero kranto, o tai didelis privalumas, nes snūduriuoti nėra kada – sausį šiaurės platumose temsta jau trečią valandą popiet.
Antram bandymui pasirinkome uolėtų skardžių juosiamą įlanką ir skubiai pradėjome gręžti eketes. Mūsų išskaičiavimas buvo paremtas topografiniais sumetimais – ten, kur statūs krantai, dugnas taip pat staigiai nyra į gelmę. Antra, nors ir miglotai, tačiau būtent šią ežero akvatorijos dalį kaip perspektyviausią įvardijo meškeriojimo leidimų pardavėjas. Lietuvišku topografijos išmanymu paremta prielaida pasitvirtino tik iš dalies – ežero akvatorija ties skardžiais pasirodė gilesnė, tačiau siekė anaiptol ne tuos dydžius, kurie dingojosi, o viso labo – 6-7 m. Bet guodė tai, kad akivaizdžiai pakliuvome tiesiai į tą vietą, kurią minėjo švedas. Deja, dešimtys per artimiausias dvi valandas išgręžtų ekečių tylėjo bežadės, kaip ir aname ežero gale.
Pirmoji kregždė
Nemanykite, kad sėdėjome rankas sudėję ir aklai laukėme. Paleisti į darbą buvo visi įmanomi masalų montažų variantai, tačiau mūsų aktyvumas pasirodė perdėtas. Tai paaiškėjo jau antrąją ekspedicijos dieną, bet tuo metu mes dar neturėjome aiškios arktinių palijų gundymo koncepcijos, kurios pirmas kontūras atsirado, kai Edmundas Jačionis, nutaręs atsipūsti, pastatė savo meškerę prie eketės. Štai tada sargelis ir atgijo. Pakirtimas. Ir nusivylimas, nes ranka nepajuto laimikio svorio. Daugiau iš pareigos, nei iš reikalo mūsų kolega ištraukė masalų montažą iš gelmės ir labai nustebo, pamatęs, kad ant avižėlės kabliuko energingai spurda neregėta žuvelė.
Laimikis tilpo tarp dviejų delnų, tačiau purpurinė papilvė liudijo, kad tai – arktinė palija. Akimirksniu visi susirinkom apžiūrėti laimikio, o kiekvienas slapta galvojom, kad švedas, minėdamas įvairų žuvų dydį, buvo absoliučiai objektyvus. Tad, jei perskaičius turizmo operatoriaus parengtą meškeriojimo turo aprašymą ir pasižiūrėjus į nuglaistytus laimikių atvaizdus, pradės naktimis sapnuotis arktinės šalvės, tramdykite savo vaizduotę – realybė visai kitokia. Labai galimas dalykas, kad pirmas laimikis bus toks pat menkas kaip ir mūsų atveju. Tačiau pirmoji kregždė – visada džiugina, nes ji teikia viltį. Dažnai visai nepagrįstą, nes daugiau niekam iki pat sutemų niekas neužkibo.
