Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia.
Pirmojoje šių pastabų apie spiningavimo galimybes dabartiniu laikotarpiu dalyje buvo atskleista viena esminė klaida – kliovimasis tik vienu masalu, kuris pasirodė pirmosiomis žūklės minutėmis veiksmingas. Pasirodo, ne tik šiuo, bet ir palyginti neblogo kibimo sąlygomis, meškeriojant duburiuose ešerius, patartina ekspermentuoti su įvairiais masalais.
Masalų rotacija
Tad, kai, likus ne daugiau kaip valandai iki sambrėškų, toptelėjo galvon, kad pernelyg pasikliauju tik ta šimtą kartų naudota ir dažnai džiuginusia sukre, atsidariau masalinę ir susimąsčiau. Guminukus panaudoti buvo galima, tačiau tai gana lėto meškeriojimo masalas, o šioje situacijoje man reikėjo kažko, galinčio energingai ir greitai apšniukštinėti gana dideliuose plotuose kiekvieną užuolanką. Akivaizdu, kad geresnio „skaliko“ už voblerį nerasi. Prielaida netrukus pasitvirtino. Vos prisegiau prie valo ir užmečiau žydrą penkiacentimetrinį vobleriuką „Dorado Lake“, kurio šonai buvo sidabriškai melsvi, papilvė rausva, o nugara tamsiai mėlyna, vinguriuojantį per duburį lyg sprunkanti nuo persekiotojo žuvelė, masaliuką kažkas stipriai smūgiavo, tačiau kabliuko išvengė. Niekas neužkibo dar visą pusvalandį, nors smūgiai kartojosi su pedantišku nuoseklumu.
Pakeičiau vobleriuką ryškesniu jo klonu, bet rezultatas buvo atvirkščias – šiuo masalu niekas absoliučiai nesidomėjo. Pabandžiau dar kokius dešimt įvairių atspalvių modelių, tačiau – nė menkiausio stuktelėjimo. Vėl užmečiau mėlynanugarį voblerį. Skaidriame vandenyje puikiai mačiau, kaip nartus masalas grakščiai atvinguriavo man prie kojų. Taip pat aiškiai kaip ir voblerį išvydau tamsų siluetą, kuris atlydėjo masalą. Juostos ant šonų aiškiai liudijo, kad tai – ešerys. Kuprius pasišalino taip pat oriai kaip ir plaukė paskui masalą. Žodžiu, tapo absoliučiai aišku, kad masalų rotacijos reikia atsisakyti ir žvejoti tuo vieninteliu vobleriuku, kuris atkreipia ešerių dėmesį.
Kai tik situacija tapo maždaug aiški, dangus patamsėjo ir po kelių minučių ėmė vėl snyguriuoti. Trumpą laiką snaigės pleveno nedidukės, o paskui reikalas įsisūbavo ir ėmė drėbti kaip reikiant – dideliais kąsniais. Nepasukau link automobilio tik todėl, kad kolega žvejojo gerokai tolėliau ir nutariau palaukti, kol jis atžingsniuos iki manęs. Na, o kad nestovėčiau tuščiai, dar sykį užmečiau masalą. Vobleris paniro, o, kai jis buvo jau sietuvos gilumoje, meškerykotį supurtė ryžtingas smūgis. Šį kart žuvis užkibo užtikrintai. Tai buvo ešerys. Puikus keturiašimtgraminis egzempliorius. Na, o toliau prasidėjo tikrai pašėlęs kibimas – kupriai smūgiavo kaip boksininkai. Retas neapžiodavo pusės masalo. Na, o šlapdriba tęsėsi tokiais tempais, kad netrukus ant kepurės išaugo kelių centimetrų storio sniego sluoksnis. Bet man ji buvo nė motais – svarbiausia kibimas. Kad šlapdriba liovėsi, pajutau tik tada, kai maždaug dešimt kartų užmetus masalą, jį vos vieną kartą stvėrė kuprius. Stvėrė, matyt, iš inercijos, nes kibimas netrukus visiškai užgęso.
Statistika kalba apie dėsningumą
Šaltuoju metų laiku ryšį tarp žuvų kibimo ir šlapdribos yra pastebėjęs ne vienas meškeriotojas. Žinoma, tokių faktų statistika nėra išsami, nes ir meškerioja per šlapdribą nedaugelis, tačiau apie ešerių kibimo pliūpsnius, pradėjus snyguriuoti, patvirtinimų teko girdėti iš Seirijų, Dūkšto, Rekučių, Nedingės, Daugų meškeriotojų. Dažniausiai su tuo fenomenu susiduria meškeriotojai, žvejojantys nedidelėse upėse arba pratakiuose tvenkiniuose. Jie paprastai taip pat tokiu metu meškerioja nedidelių ir vidutinių upių patvankose. Įdomu ir tai, kad per šlapdribą pastebimas ir kitų žuvų – lydekų, kuojų, netgi kiršlių kibimo proveržis. Galima tik spėlioti, kodėl taip atsitinka? Galbūt ichtiologai ištirs kada nors šią priklausomybę, o dabar pasvarstykime kokius pliusus ir minusus turi spiningavimas vėlyvą rudenį?
Laiko faktorius – ir pliusas ir minusas: vėlyvą rudenį daug mažesnė rytinio ešerių kibimo tikimybė, todėl tikslingiausia žūklę pradėti apie dešimtą vienuoliktą valandą ryto, o rimtesnio kibimo galima tikėtis apie vidudienį. Tai, žinoma, minusas, nes žūklės laikas – trumpas. Kita vertus, žūklę apsunkina dar ir tai, kad vėlyvą rudenį daug sudėtingiau nei šiltuoju metų laiku parinkti masalą. Ne tik masalo rūšį (vobleris, sukrė, guminukas), bet ir masalo dydį, spalvą, nustatyti, ar žuvys griebia nuosaikiai judančius ar agresyvius masalus. Tai galima patikrinti tik ekspermento keliu, o laikas žūklei – trumpas.
Masalą parinkti sunkiau, matyt, todėl, kad žuvų apetitas (ypač ešerių) dėl dažnų atmosferos slėgio pokyčių (net ir nežymių) permainingas, o kibimas daug trumpesnis nei pavasarį ar vasarą, ar ankstyvą rudenį. Dažniausiai jie primena kelioliką minučių, kartais pusvalandį trunkančius pliūpsnius. Tarp jų neretai būna ilgos pauzės.. Tad neapsišarvavęs kantrybe, kito kibimo pliūpsnio gali nesulaukti ir išvažiuoti gerti šiltos arbatos į namus.
Šie minusai žūklei žavesio neprideda, tačiau yra ir technologinių minusų, tarp kurių nemaloniausias spiningo žiedelių apledėjimas. Žinoma, jo galima išvengti, jei žiedeliai bus sutepti tepalu, tačiau ir įrankius patartina pasirinkti maksimaliai tinkančius žūklei 0-minus 2 laipsnių temperatūroje. Meškerykotis tinkamiausias su didelio skersmens žiedeliais, nes nuo jų vanduo lengviau nuvarva, ir žiedeliai apledėja tik per ilgą laiką. Antra, didesnio skersmens žiedelius lengviau atitirpdyti. Trečia, žiedelius reikia sutepti antrifrizu.
Meškerykočio ilgis ir stangrumas – pagal skonį, bet rankena pageidautina apmušta kamščiu, kad nešaltų delnas. Geriausias variantas – tokios spiningų rankenos, kurių metalinis ritės laikiklio atvirkščioji pusė taip pat apmušta kamščiu. Bet geras neoprenines pirštines, net ir turint tokį spiningą, patartina įsigyti, kad komfortas būtų maksimalus. Kitaip, kam vykti į žūklę. Juk sužvarbti galima ir prie troleibusų stotelės, jei tik lengvabūdiškai apsirengsi per darganą.
Labai atsakingai reikia parinkti valą: pirma, netinka pintas, nes jis sušlampa ir stangrėja, taip pat netinka „match“ tipo vienagysliai valai, nes jų elastingumas nedidelis, o žemoje temperatūroje dar labiau sumažėja. Tad geriausias ypač elastingas valas, kuris paprastai žymimi abreviatūra „soft“. Kokios firmos, kokios markės? Tai meškekriotojo skonio reikalas. Man priimtiniausi – vokiški „Zebco Quatron“ , „Balsax Fluoro-Carbon“ arba japoniški „Maruto“ bei „Yo-Zuri“ valai. Bėda ta, kad jie mūsų krašte reti ir gauti jų galima dažniausiai užsienyje. Tad kai įsigysite tinkamą, elastingą valą, nenaudokite jo vasarą, o patausokite vėlyvam rudeniui.
Ne tik valas, bet ir ritė turi būti tinkama tokiai išvykai: įrankis turi būti aukštos klasės, kuo paprastesnės išorinės konstrukcijos, kad nebūtų kur kauptis vandeniui. Šaltuoju metu taip pat patartina naudoti ne metalinius, o plastikinius valo būgnelius, nes prie jų neprišąla valas. Ritę prieš žūklę taip pat patartina sutepti specialiu žieminiu tepalu, kuris šaltyje netirštėja kaip vasarinis.
Meškeriojimas spiningu vėlyvą rudenį turi ir pliusų, iš kurių svarbiausias – žavingas spiningavimo sezono tęsinys. Kitas – žūklės konkretumas. Žuvys, ypač ešeriai vėlyvą rudenį jau būna susitelkę tam tikrose vietose, kurias per porą žūklės sezonų galima aptkti bet kuriame vandens telkinyje. Tad žuvų paieškai laiko gaišti nereikia. Užėmėi poziciją ir bandai masalus, keiti vieną po kito, kol randi kokią nors priimtiną tą dieną ešeriams versiją. Kad būtų aiški masalų bandymo seka, pirmiausia patariu bandyti sukres, po jų guminukus, o po – jų voblerius. Toliau fantazijos reikalas – galima netgi muselę įnoringiausiems pasiūlyti
.
Kad žūklė būtų sklandi nepamirškite vienos smulkmenos – segtuko su sukučiu. Šį spiningo aksesuarą, kai rankos be pirštinių greitai sugrumba, patartina naudoti visada, nes galėsite lengvai keisti masalus, o mazgus raišioti greitai nusibos sustingusiais pirštais. Tada pasirinksite paprasčiausią išeitį – meškerioti vienu masalu, tačiau tokioje žūklėje būtina išbandyti daug masalų. Be segtuko su sukučiu neišsiversite.
