Šis startas buvo labai emocingas. Aš visą gyvenimą svajojau patekti į olimpiadą ir atstovauti savo šaliai. Ir nesitikėjau, kad tai gali įvykti po dukrelės gimimo.
Pasiruošimas buvo labai sunkus, nes man reikėjo užsidirbti pragyvenimui, auginti vaiką ir treniruotis. Jei ne mano mamos, tėvo, brolio, vyro ir visų kitų šeimos narių parama, kažin, ar būčiau nuvažiavusi į žaidynes.
Tad emocijos liejosi per kraštus. Net tris kartus prieš startą apsiverkiau. Galvojau apie savo šeimą ir artimus žmones, kurie man siuntė atvirukus ir elektroninius laiškus su paskatinimais. Nenorėjau nuvilti nei savęs, nei žmonių, kurie mane šiemet parėmė. Vyras, atvykęs kartu, labai padėjo susikaupti prieš varžybas.
Su mama, asmenine trenere, žinojom, kad reikia smarkiai pagerinti asmeninį rekordą norint patekti į finalą. Pagal paskutinio mėnesio treniruotes tikėjom, kad 9 min. 30 sek. yra pasiekiamas rezultatas, nes visos treniruotės ir vyko tam greitesniam tempui.
Galvojom, kad to pakaks patekti į finalą. Bėgdama tik galvojau, jog reikia išsilaikyti pirmoje grupėje ir gerai finišuoti. Būtent finišo, paskutinių 400 metrų, man ir pritrūko. Nesugebėjau perjungti greičio ir bėgti aukštesne pavara.
Šiaip esu labai patenkinta savo rezultatu. Aišku, būtų buvę daug linksmiau bėgti ir finale, o tam pritrūko mažiau nei 1 sekundės.
