Pasakoja Linas Zareckas Choras:
„Tai buvo berods paskutinis „Roko maršas“ (1998 m.), atgaivintas po kelerių metų pertraukos.
Pirmuosius maršus stebėdavome per teliką arba eidavome į koncertus. Suprantama, kad mums kildavo minčių, jog ir mums būtų ne prošal pakoncertuoti su tiek daug gerų roko grupių vienoje scenoje.
Šis renginys iš kitų išsiskyrė tuo, kad jo įgarsinimu ir šviesos įranga rūpinosi latviai, kurie tuo metu šiose srityje buvo gerokai pažengę už lietuvius.
Scena buvo nestandartinė, garsas ir šviesos įspūdingos, koncertavo gausybė užsienio grupių. O svarbiausia, kad į renginį susirinko daugiatūkstantinė minia. Koncertui ruošėmės atsakingai. Visą dieną Aro Vėberio sesuo Jurga Tru namuose paišė mūsų kūnus ir veidus įvairiais ornamentais. Tai buvo nauja ir neįprasta Lietuvoje. Kaip ir spjaudymas ugnimi – šitas procesas buvo patikėtas Ezopui.
Neišvengėme ir nuotykių. Vienu metu visi pradėjome lengvai panikuoti, nes vienas deglas nukrito scenoje, o Ezas bandė jį gesinti koja. Tas degantis šūdas prilipo jam prie kojos, o akimirka, kai reikia pradėti dainuoti , artėjo nenumaldomai. Sėdėjau prie būgnų ir galvojau: kol baigsime groti pirmą dainą, Ezopas sudegs, bus dar vienas geras skandalas. Nesudegė! Dabar gal jau daug kas pasakytų: „O gaila!“
