Panašų, mažiau sukrečiantį, bet ganėtinai plačiai akis praveriantį pojūtį garantuoja vienas keistas muziejus – ne muziejus, o gal ir pramogų parkas Naujosios Zelandijos mieste Vanakoje.
Oficialus pavadinimas skamba nekaltai – „Puzzling World“, bet tikrovę geriau atitiktų senas geras anglų terminas „mind blowing“, jeigu nesinori vartoti to iš f raidės. Nes būtent tai su jūsų sąmone daro neįmantrūs atrakcionai, kuriems pagal sąrangą ir sudėtingumą labai toli iki Disnėjaus saldžių sapnų fabrikų. Bet, pasirodo, tiek mažai tereikia, kad pasijustum kaip išgėręs saują mėlynų tablečių, o po to skubiai paprašęs raudonos. Kad sugrįžtum į realybę.
Tai – populiari vieta šeimų poilsiui, salėse daug vaikų. Tiesa, į kai kurias jie įleidžiami tik su suaugusiais, yra ir tokių, kuriose lankytis mažamečiams nepatartina. Tačiau esmė – ne amžius. Iš pusiausvyros išmuša pati mintis, kad rega ir kiti pojūčiai, kuriais vadovaudamiesi priimame sprendimus, lengvai pasiduoda kvailinami. Jais aklai patiki ir smegenys. O kas joms belieka, kai pagalvoji?
Žinoma, daugiausia energijos šios vietos kūrėjai iššvaistė kurdami optines iliuzijas, nes jos labiausiai išmuša iš vėžių. Yra „kabliukų“ ir kitiems pojūčiams, bet jie ne tokie vykę. Pirmasis iš vėžių išmušantis atrakcionas: labirintas. Pamanyk, kažkoks vištų gardas iš lentų su keturiais dviejų aukštų bokšteliais. Su tokia mintimi į painių koridorių tinklą žengia kone kiekvienas. O paskui ima klaidžioti kaip laboratorijos pelė. Kurgi ne – juk tai – viena didžiausių tokio pobūdžio konstrukcijų pasaulyje.
Užduotis – pagal nurodytą spalvų seką rasti įėjimą į visus bokštus, o paskui – išėjimą iš labirinto. Jei tai atrodo per sudėtinga, galima ieškoti įėjimų nesilaikant sekos. Oficialiai nuotykio trukmė iki valandos, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie silpnoką orientaciją erdvėje kompensuoja užsispyrimu. Jie čia praleidžia daugiau laiko. Gerokai daugiau.
Eiti yra kur – labirinto takų ir tiltelių ilgis pusantro kilometro, tačiau daugelis nužingsniuoja nuo trijų iki penkių kilometrų, bet jei labai nesiseka, galima sukarti ir dešimt. Kai viskas galų gale užknisa juodai, galima pasinaudoti avariniu išėjimu – tokių yra keletas. Mums pavyko rasti tris bokštus per 40 minučių.
 |
| L.Dapkus/Čia painiau, nei gali pasirodyti |
Bet tai – tik smagus apšilimas prieš pagrindines smegenų tarkavimo rungtis. Pirmiausiai praeisite per hologramų sales, kur paprastais, bet įspūdingais optiniais efektais tiesiog prieš jūsų akis mainosi paveikslų siužetai, dingsta jų objektai, arba jie išlenda iš paveikslo tiesiai prieš nosį. Dar keistesnė vieta – veidų salė, kur nuo grindų iki lubų ant visų sienų pusračiu sumontuotos garsių veikėjų galvos įdėmiai seka jūsų judėjimą. Jų akys nukreiptos tiesiai į lankytoją – kur jis beeitų ar mėgintų išvengti skvarbių žvilgsnių. Šiurpiausiai žvelgė motina Teresė.
 |
| L.Dapkus/Stebinčių veidų galerija |
Toliau – salė, sukurta pagal tą patį modelį, kuris buvo naudojamas filmuojant „Žiedų vadovo“ vieną pirmųjų scenų, kai Gendalfas įžengia į ankštą hobito būstą. Pečiai remiasi į lubas, rankos siekia priešingas sienas. Viename to kambario gale pasijunti kaip milžinas, o perėjęs į kitą – nykštukas.
Dar kelios erdvės, skirtos nusistebėti žmogiškų juslių netobulumu. Ir štai pati negailestingiausia, po kurios kai kam gerą pusdienį gali svaigti galva. Tai sunku apsakyti žodžiais, nors esmė paprasta – įrengtos grindys su nedideliu pakilimu, o visa kita padaryta taip, kad žmogui atrodytų tarsi jis kabarotųsi labai stačiai pasvirusia plokštuma. Daugiausia – objektų išdėstymo ant sienų ir grindų dėka.
O tam, kad suvoktum, jog tavo akys ir kitos kūno dalys įžūliai mulkina smegenis – pirštu prikišami tikrovės įrodymai. Štai biliardo stalas su rutuliu. Padedi jį į, atrodytų, žemiausiai nusvirusį stalo kampą, o rutulys nurieda aukštyn. Ant sienos privirtinti keli latakai, kuriais teka vanduo. Jie pakrypę taip, kad skystis teka iš apačios į viršų. Bent jau taip atrodo. Sėdiesi ant keltuvo apatinėje salės dalyje, o jis nuo sunkio jėgos ima ir nuneša tave į pačią palubę – suprask, viskas yra ne taip, kaip tau atrodo.
 |
| L.Dapkus/Avarinis išėjimas: kompromisas su sąžine |
Žmonės griuvinėja, čiumpa už galvos, dengiasi akis, kuriomis nebegali pasitikėti. O paskui sprunka į lauką per daug laiko neskirdami kitoms pramogoms: ten irgi apgaus, įrodys, kad niekuo pasaulyje negali pasitikėti. Net savo paties kūnu, kuriam vadovauja smegenys, sumaniusios atvilkti tave į šitą vietą.
Po tokio pojūčių sumenkinimo labai sustiprėja noras padaryti kažką tokio, kas įpurkštų adrenalino į smegenis ir sugrąžintų pasitikėjimą juslėmis. Jei taip – Vanaka ir jos didysis brolis Kvystaunas jūsų paslaugoms.
Plaukimas kalnų baidarėmis ir greitaeigiais kateriai. Šuoliai su guma nuo tiltų. Šuoliai su snieglentėmis ir parašiutais. Įvairiausios skraidyklės – netgi Pirmojo pasaulinio karo lėktuvai, kuriuose nėra piloto kabinos – tik dideli akiniai. Viskas tiems brangiems pojūčiams, kurių tikrumo priverčia suabejoti tas nepaprastas, bet iš esmės negeras muziejus. O gal ne muziejus?
 |
| C.Nowakas/Kvynstauno pramogos |
