Greitis, kuriuo patartina bėgti nuo jūrų liūto

Atsimenate žilą jūrų liūtą, sukantį lanką aplink savo riebų sprandą ir ryjantį silkes Klaipėdos jūrų muziejuje? Godus, tingus ir žaismingas padaras. Pastarąją savybę galite pamiršti, kai su šia paderme bendrausite laukinėje gamtoje. Taip pat ir apgaulingą tingumą – kai reikia, jie gali būti netgi labai paslankūs.
Varyk iš čia!
Varyk iš čia! / L.Dapkus

Tą lapkričio rytą, kai vidutinė daugiametė temperatūros kreivė žadėjo kažką panašaus į gegužę Lietuvoje, papūtė galingi vėjai iš Antarktidos, ir į Naujosios Zelandijos rytinę pakrantę grįžo žiema. Beliko trys laipsniai šilumos, stori debesys išsisklaidė, suspindo saulė, bet vėjas tapo toks žvarbus, koks pas mus pučia vasarį. Štai tau ir Pietūs.

Panašiomis dienomis vietiniai (patys save vadinantys kiviais) namuose prie židinio geria arbatą su pienu, bet turistas tokios prabangos sau negali leisti. Tiek toli atkeliavai, kad grožėtumeisi vaizdais pro langą? Ypač jei esi Otago pusiasalyje, knibždančiame įdomios gyvūnijos. Kalbama ne apie avis, nors susidūrimų su jomis šioje šalyje išvengti irgi nepavyks.

Taigi tą šaltą rytą mynėme apžėlusius takus pakrantėje, šiek tiek primenančioje nuošaliausias Kuršių nerijos vietas, leidomės nuo gigantiškų kopų į paplūdimius, iš abiejų pusių įrėmintus granitinių uolų. Per porą valandų sutikome tik tris žmones, tačiau buvo kitų intriguojančių akistatų. Pirmoji užklupo nepasiruošus – žingsniuojant per vėjo gainiojamas smiltis pliaže, lipant per įmirkusius rąstigalius ir žolių kuokštus. Staiga vienas smėliu aplipęs „rąstas“ apsivertė ant šono, pakėlė peleką ir dėbtelėjo tokiu „varyk iš čia, kol aš neatsistojau" žvilgsniu, kad bent akimirką dvejoti jo rimtais ketinimais neliko nė mažiausios dingsties.

Taisyklė – laikytis protingu atstumu nuo tų mėsos kalnų. Nedaryti staigių judesių, neatsidurti tarp vandens ir jūros liūto.

Sukruto ir kiti jūrų liūtai – visi patinai – sugulę pliaže. Paprasta taisyklė – laikytis protingu atstumu nuo tų mėsos kalnų, suprask, per 10 metrų.

Taip pat patartina nedaryti staigių judesių ir neatsidurti tarp vandens ir jūros liūto. Iš pradžių taip ir darėme, bet paskui teko šiuos patarimus ignoruoti.

Kai kurie jūrų liūtai buvo įsitaisę prie pat kopų – panašiai kaip poilsiautojai Palangoje vėjuotą dieną. Pamėgink neatsidurti tarp jo ir jūros, kad gudrus. Negi ropšiesi į tą aukštą kopą vien dėl šio nepaslankaus snaudžiančio riebalų maišo? Tame pliaže žuvies apsiriję ir besiilsintys smėlėti liūtai nebuvo nusiteikę auklėti įsibrovėlių, bet laukinėje gamtoje galioja savi dėsniai. Vienas svarbiausių, kurį privalo į galvą įsikalti smalsus turistas: niekada negali tikėtis ką nors suprasti apie vietinę fauną (ir florą) iš kelių trumpų epizodų.

Ta fundamentalia taisykle darsyk įsitikinau jau kitoje pusiasalio vietoje, spėriai risnodamas nuo įniršusio patino, kuris pradžioje lyg ir buvo nieko prieš fotografuojamas iš arti, bet paskui nutarė šiek tiek prasimankštinti. Sustūgęs karo šūkį ir šauniai atkreipęs kitų pliažo „vaikinų“ dėmesį, jis metėsi į mane krypuodamas visu kūnu. Visa laikysena neleido abejoti jo ketinimais krimstelėti įsibrovėlį savo ilgomis geltonomis iltimis.

Nesukėliau jam pavojaus ir neprovokavau, todėl patinas ir nepuolė visu greičiu. Tai buvo veikiau aktyvus stūmimas iš teritorijos, nei noras susidoroti, todėl po keliolikos metrų įniršis staiga atslūgo, ir jūrų liūtas griuvo paslikas ant smėlio. Bet piktas žvilgsnis buvo įbestas į mus, kol nepasitraukėme iš jų pliažo.

L.Dapkus/Pajūrio gėlės
L.Dapkus/Pajūrio gėlės

Kadaise jūrų liūtai ir ruoniai gyveno visos Naujosios Zelandijos pakrantėse, bet žmonės pasistengė, kad jų beveik neliktų. Šių gyvūnų medžioklė buvo visiškai uždrausta 1894 metais, todėl populiacija pamažu pradėjo atsistatyti. Dabar jų kolonijų galima pamatyti ne tik Otago pusiasalyje, bet ir Kaikuroje, vakarinėje pakrantėje. Taip pat – ir žmonių tankiau gyvenamoje Šiaurinėje saloje.

Kiti ne mažiau įdomūs salos pakrančių gyventojai – pingvinai. Dvi pagrindinės rūšys – geltonakiai ir mėlynakiai, prie kurių perimviečių įrengtos patogios stebėjimo būdelės su žiūronais ir informaciniais stendais. Ateik saulei leidžiantis, atsisėsk ant suoliuko ir stebėk per plyšį tuos unikalius paukščius. Dar viena dėmesio verta pusiasalio vieta – didžiųjų albatrosų kolonija. Vienintelė tokia planetoje, esanti ne Antarktidoje ar kitoje atšiaurioje ir sunkiai pasiekiamoje vietoje.

Naujosios Zelandijos gyventojų požiūris į laukinę gamtą jau seniai yra iš esmės pasikeitęs nuo tų barbariškų laikų, kai ruoniai buvo žudomi šimtais tūkstančių kasmet. Griežtai saugomi gyvūnai jaučiasi saugūs, veda vaikus ir sugrįžta į senąsias valdas. Kadangi didelėje saloje gyvena vos milijonas žmonių, gamta čia beveik tokia pati pirmykštė, kokią ją atrado „skrajojantis olandas“ Abelis Tasmanas, išsilaipinęs salose 1642 metais.

Daugelyje vietų gali aplankyti pats vienas ar su maža kompanija, nes didelės turistų grupės renkasi tik keliuose traukos centruose, kurie išties verti išskirtinio dėmesio. Visa kita – tau pačiam, kad bent šioje nuošalioje žemėje, bent trumpam galėtum pasijusti šiokiu tokiu atradėju, apie kurių nuotykius kadaise skaitei knygose.

L.Dapkus/Perintis albatrosas
L.Dapkus/Perintis albatrosas

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius