 |
| Be sienų nuotr./Keliautojų vaizdai |
Sunku pasakyti, regime labiau rudenišką ar pavasarišką peizažą – augalija dar džiugina žaluma, aukštai danguje įsitaisiusi saulė lepina sušildydama orą iki dešimties laipsnių, moterys džiausto skalbinius, vyrai tvarkosi kieme. Vaizdas už lango keičiasi, viskas nusidažo pilkai – debesys, dulkės, apgriuvę, bet dar gyvenami pastatai, niūrūs žvilgsniu traukinį palydinčių gyventojų veidai. Bėgiais riedančio vežimo supimas ir monotoniškai dardanti lopšinė nepastebimai užliūliuoja ir, valandėlę snūstelėję, pramerkiame akis kitame pasaulyje – kalnai, sniegas ir į liepsnojančią debesų jūrą lėtai nerianti saulė. Nesikeičia tik skurdas, lušnynai ir griuvėsiai.
 |
| Be sienų nuotr./Traukinys prie kelto |
Atriedame iki gėlavandenio Vano ežero ir visi keleiviai bei bagažo vagonas persikelia į keltą. Tarpinės stotelės sumaištyje nusprendžiame pasikarstyti kelto bokšteliais, kol rūstaus veido savininkas žemu balsu sudraudžia lyg užstrigusi plokštelė kartodamas daugelyje kalbų panašiai skambantį žodį „problem”. Draugiškai šypsomės nutaisę nekaltų angeliukų minas, bet apsauginis nenurimsta, kol neranda angliškai šnekančio iraniečio. Barzdotas apvalutis ilgaplaukis denyje mėgaujasi skardine alaus ir cigaretės dūmu. Versdamas piktą prižiūrėtojo tekstą prideda nuo savęs: „nekreipkit dėmesio, paburbės ir išeis“.
 |
| Be sienų nuotr./Paulius kelto bokštelyje |
Omidas keliauja namo iš Ankaros. JAV ambasadoje tvarkėsi žaliai kortai reikalingus dokumentus: „Noriu gyventi laisvai, o dabar turiu slapčia draugauti su mergina , slapčia linksmintis su draugais ir nėra nei vienos vietos, kur galėčiau išlenkti bokalą alaus“, – aiškina šalies ypatumus Malaizijoje studijavęs elektros inžinierius. Patikrinęs mūsų kuklias žinias apie Iraną pasisiūlo pravesti penkių valandų paskaitą apie rašytų ir nerašytų taisyklių labirintą bei painią valiutos sistemą:
1. Ištuštinkime visas alkoholio atsargas, kad neapkaltintų kontrabandos gabenimu.
2. Radikalusis islamas – oficiali šalies pozicija, bet smegenų plovimo aparatas nėra labai efektyvus, 70 % gyventojų atviri ir plačių pažiūrų žmonės, didelė dalis studijavę svetur. Iraniečiai jus sutiks draugiškai ir svetingai.
 |
| Be sienų nuotr./Naujas draugas bendrakeleivis |
3. Valdžia griežta ir despotiška, todėl svarbu nepažeisti įstatymų susijusių su alkoholiu ir merginomis bei neburnoti prieš valdžią ir religiją.
4. Oficialiai mūsų valiuta vadinama realais ir jos kursas bankuose 1 $ = 30 000 realų. Vietiniai norėdami sumažinti nulių skaičių pinigus vadina tumomis ir vieną tumą skaičiuoja kaip dešimt realų, tad 1 $ = 3 000 tumų. Kartais vietoje 10 tūkstančių tumų ar 100 tūkstančių realų tiesiog išgirsite 1 tuma. Nesijaudinkite, tikrai susimaišysite, bet žmonės neapgaudinės, nebent taksistai ir turgaus prekeiviai. Šalyje siaučia žvėriška infliacija, dolerio vertė paauga beveik kasdieną.
5. Mes savaitės dienas, mėnesius ir metus skaičiuojame kiek kitaip. Rytoj paskutinė, septinta savaitės diena „jombeh“ (Lietuvoje penktadienis) – vienintelis laisvadienis. 1391-ieji metai artėja į pabaigą, pavasarį po trylikos dienų atostogų pradėsime naujuosius. Nenustebkite, visi užrašai, kaip ir kainos bus persų kalba, tad išmokite bent skaičius, nes angliškai nekalbės beveik niekas.“
 |
| Be sienų nuotr./Maloni iraničių šeimyna traukinyje į Iraną |
Pasiekę krantą perlipame į Irano traukinį ir pasieniečiui patikrinus pasus kertame sieną. Su Omidu sutariame susitikti jo gimtajame Kermane, kur jis pažada pakloti minkštą patalą ir vaišėmis apipilti. Paliekame jį saldžiai snaudžiantį tvaikioje kupė, o patys traukiame bagažo vagono link. Kuprines atgauname kiek paplėšytas ir perkraustytas, bet visi daiktai viduje.
Gaivus ir vėsus rytas Tabrizo traukinių stotyje, saulė tirpdo užsilikusį sniegą, skardžiai sušvilpia Teheran‘o kryptimi šliaužianti elektrinė gyvatė ir du lietuvaičiai pradeda pažintį su kontraversišku Iranu.
