-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės“: 23. Kelios priežastys, kodėl taip gera gyventi Peru sostinėje Limoje

Peru sostinėje mes jau daugiau nei savaitę, ir tam priežasčių yra daugybė. Ir visos jos geros.
Didelės Limos aikštės ir įspūdinga architektūra
Didelės Limos aikštės ir įspūdinga architektūra

Limoje yra keli pagrindiniai keliautojų lankomi rajonai, kuriuose įsikūrė ko ne visi viešbučiai ir svečių namai, kur turistus gaudo kelionių agentūros ir net naktinių bariukų skrajučių dalintojai. Pirmasis, žinoma, yra istorinis centras (senamiestis), kur daugybė senų gražių pastatų, mažų kavinių, visokių mašinų ir visokiausių žmonių – nuo bomžų iki baltakojinių turistų su basutėmis. Tik štai dėl tos žmonių įvairovės sutemus, sako, ten gali būti kiek nesaugu. Ir svarbiausia, ten kainos už nakvynę kiek didesnės.

Limos senamiestis
Limos senamiestis

Dėl to pasirinkome antrąjį rajoną – Miraflores.  Miraflores pirmiausiai yra Limos pasiturinčiųjų vieta ir tik po to ją galima vadinti turistų nakvynės rajonu. Plačios gatvės su sodininkų išpuoselėtais pėsčiųjų takais, suoleliais ir gėlynais per vidurį, biurai, stikliniai namai, prabangios mašinos, viena kita ambasada. Pirmą dieną staigus kontrastas po paprasto gyvenimo Huaraze mus kiek šokiravo, pasirodė atstumiantis ir netikras. Aišku, reikia sutikti, kad tai tiesiog kita Peru pusė.

Hostelis tapęs namais

Apsistojome pigiausiame hostelyje daug jo nežiūrėję, nes atvažiavome labai anksti ryte, kai buvo dar tamsu. HostelisCasa de Mochilero – tai paprasčiausias butas su virtuve, valgomuoju ir svetaine. Keturi miegamieji prigrūsti dviaukščių lovų, o dviem dušais-tualetais dalinasi visi čia gyvenantys. Jei tikėti ką sako kiti, tai pirmasis hostelis Miraflores, o dabar už kelių metrų atsidarė du nauji, net pavadinimus nusikopijavę.

Peru tai akivaizdus verslo sėkmės įvertinimas, kai kaimynas pradeda daug negalvojęs dubliuoti tavo veiklą. Žinoma, tikisi tokios pačios sėkmės. Būtent dėl to atsitinka taip, kad pilna gatvė hostelių, optikų arba mėsos kepėjų. Jei tau sekasi – konkurentų ilgai laukti nereikės.

Geltonas taksi vabalas
Geltonas taksi „vabalas“

Gyventojai čia įvairūs. Reikia pradėti nuo hostelio įkūrėjos ir savininkės Pilara, kuri čia būna visą dieną. Ji kaip keliautojų mama – visada padės, patars ir net nuolaidą kitame hostelyje (kitame mieste) suorganizuos. Klausk, ko nori, nuo naudotų knygų iki virbalų – ji žino, kur ką rasti.

Kaip ir kiekviename hostelyje, čia pilna vienai ar dviem naktim sustojančių keliautojų. Nuo vakarėlių megėjų iki vargšelio dviratininko iš Vokietijos, kuris vakarais, žiūrėdamas televizorių, krapšto savo krešulį nuo kojos. Žmonės kalba matę, kaip šis krešulio net paragavo. Tikrai šlykštu!

Bet esminį skirtumą ir šarmą šiai vietai suteikia nuolatiniai gyventojai. Kolumbietis ir čilietis, kuriuos buvome sutikę dar Kite čia jau ketvirtą savaitę gyvena. Dirba barmenais ir net novias (liet. paneles) spėjo susirasti, dėl to matomi čia labai retai. Dar yra toks argentinietis, kuris kažkur kažkam daro masažus. O du broliai iš Izraelio gyvena jau kelintą mėnesį ir bando atidaryti savo barą.

Bet nenurungiamas yra Geraldas – 66-ųjų gimimo Pietų Afrikos respublikos pilietis. Jis baltaodis, bet save laiko grynakrauju pietų afrikiečiu ir ne jokiu britu. Keliaudamas ir labai nesukdamas galvos jis ėmė ir ištaškė visus pinigus. Va taip tiesiog ėmė ir pasibaigė vieną dieną. Dėl to dabar jis miega valgomajame ant grindų, padeda hostelyje su kasdieniais darbais, o mainais už tai Pilara jį dar pamaitina. Vis dar laukia, kol sesuo perves pinigų ir nupirks skrydį namo. Sako, kad tai turėtų įvykti netrukus – kokių dviejų savaičių bėgyje, bet tą patį jis kartoja jau dvi savaites. Jo paslaptinga asmenybė ir replikos deda paskutinį štrichą hostelio portrete. Jis kaip šių namų istorikas, pasakoja apie įdomius svečius su kuriais gerdavo nuo pat ryto, kurie čia atvyksta kasmet, kurie gamino visam hosteliui japonų maistą ir t.t. Su juo susidraugavome labiausiai.

Jaukios Limos gatvelės
Jaukios Limos gatvelės

Per savaitę hostelis ir jo gyventojai mums tampa namais iš kurių vis nesinori išvykti. Gyvenimas „kaip namie“ – Eglė mezga, Andrius kokį sportą žiūri arba kažką naudingo veikia.

Miesto centras

Miesto centrą įsimylėjome tik jį pamatę. Tai pats fotogeniškiausias miestas – siauros gatvės, didelės aikštės, masyvūs namai, kolonijiniai mediniai balkonai – bet su pačia blogiausia šviesa. Pusę metų čia taip debesuota ir pilka, kad joks tiesioginis saulės spindulys neprasimuša. Mums tenka laimė visą šį pilkumą pamatyti.

Žiema, kokių +15 dieną, o jei kokiu laipsniu mažiau, tai visiem baisiai šalta – burba, velkasi striukes ir net šunis aprengia.

Batų valytojai dirba keliese
Batų valytojai dirba keliese

Viskas centre turi savo istoriją. Gatvės projektuotos ir tiestos dar paties Pizaro, kuris tik kolonizavęs Peru, sostinę perkėlė į Limą. Bažnyčios ir namai, nors po žemės drebėjimų atstatinėti, išlaikę seną dvasią. Seni praėjimai, kuriuose įsikūrę pirmo aukšto verslininkai irgi ne šviežiai įkurti. Pavyzdžiui, viena kepykla čia dirba nuo trečiojo dešimtmečio. O kur dar masyvūs namai, kuriuose dabar bankų ir valstybinių įstaigų biurai.

Matyt nei vieno nenustebinsiu sakydamas, kad čia namų fasadai spalvoti. Tačiau čia spalvos dera ne pietų-amerikietiškai, o iš tikrųjų. Kartais visi namų fasadai aikštėje geltoni, o namų gatvėje spalvos viena kitą keičia neperrėkdamos buvusios ar sekančios. Ar visa tai planuota ir reguliuota, ar tiesiog dar kartą „taip tiesiog išėjo“, lieka neaišku.

Prie prezidento rūmų stovi garbės sargyba, o aplink tvorą dar išsirikiavę automatais ginkluoti policininkai, aikštės kampuose po keletą skydus laikančių riaušių tramdytojų. Tai byloja apie karštą peruiečių būdą. Matyt dar nevisi susigyveno su naujuoju prezidentu, kuris antrajame ture laimėjo tik per kablelį.

Pinigų keitėjai
Pinigų keitėjai

Ten, kur yra bankas, bus ir pinigų keitėjas. Visi aprengti specialiomis liemenėmis ir su pinigų krūvelėmis rankose. Nors kiekvienas uždirba „nuo pardavimų“, jie labiau mėgsta buriuotis po kelis. Tai dar labiau išryškiną peruiečių nenorą dirbti individualiai. Net batų valytojai ar mažų prekystalių savininkai nedirba po vieną. Keliese yra ne tik dėl to, kad gerai šioje vietoje sekasi, bet ir todėl, kad kai nėra klientų, jie gali pasikalbėti.

Kelionės viešuoju transportu kasdien jau tampa įprastos, nors iš tikro jos yra įdomios. Blogai, kai neįvertiname to smagumo kartais. Daugybė vidutinio dydžio autobusų be perstojo važiuoja gatve. Jų tiek daug, kad vienu metu prie šviesoforo sustoja bent po tris-penkis, o didelėse sankryžose jų galima skaičiuoti dešimtimis. Tai kaip nesustojantis traukinys, kurio vienas vagonas pamojus ranka sustoja, o vėliau lekia toliau. Skirtingai nei gimtinės autobusai ir troleibusai, šitie yra vieni greičiausių eismo dalyvių. Vieni kitus lenkia, užkirtinėja kelią, nuolat spaudžia garso signalą. Dažniausiai ne iš pykčio, o tiesiog profilaktiškai, norėdami priminti kolegoms ir keleiviams, kad čia viskas turi vykti operatyviai.

Spalvotoji Lima
Spalvotoji Lima

Autobusuose visada stebime snaudžiančius metropolio gyventojus, kaip ir daugelis pasaulio didmiesčių gyventojų, kasdien bent kelias valandas praleidžia gabendami save po miestą. Nenuostabu, kad nukenčia miegas. Visi neramiai knapsi, kartais pramerkia akis, norėdami patikrinti, ar nepražiopsojo savo stotelės. O mes sėdim kojas kažkaip supakavę, nes gamindami autobusus jie skaičiavo, kad daugiau sėdynių (o tai statytojų supratimu, matyt, reiškia ir keleivių) tilptų. Realybėje gaunasi taip, kad tose sėdynėse netelpa beveik nei vienas. Na, nebent koks peruietis, kurį net vietiniai laiko smulkiu. Mums, iš aukštų žmonių žemyno, reikia priprasti. Ir pripratom.

Miraflores. Rajonas, kuriame gyvename mes, mus sužavėjo neiškart. Bet jam tai pavyko nesunkiai. Iš pirmo žvilgsnio tuščiai brangus ir į prabangą traukiantis rajonas. Turi puikaus lygio prekybos centrą, kuriame galima pamatyti moterų apsipirkinėjančių su savo tarnaitėmis. Moteris sako ką pirkti, o tarnaitė deda produktus į krepšį.

Jei reikėtų apie Miraflores keliais žodžiais, tai sakyčiau, kad Vilniuje po kažkiek daug metų į kažką panašaus turėtų peraugti dešinysis Neries krantas (priešingas nei Gedimino pilis). Tai yra viskas nuo Šilo tilto iki pat Baltojo. Netoli centro, brangiausi butai su geru vaizdu. Aišku, čia Limoje, jeigu lyginame kažką su Vilniumi, teks viską dauginti bent iš dešimties. Rajonas yra prie vandenyno, o viskas kas pastatyta arčiau vandenyno, turi bent dešimt aukštų ir stogo terasą.

Vietoje paplūdimio – parkas

O tai, kas mus papirko, yra parkas. Visi įsivaizduoja miestą prie vandenyno su gražiu pliažu, kaip kokį Majamį ar Rio de Žaneiro. Lima yra kita istorija. Vandenyno bangos ramiai skalauja akmenuotą pliažą, kuriame tik banglentininkai ir greitkelis. Tuo metu visas miestas aukščiau, ant tokio kaip ir plokščiakalnio. Taigi ten, kur pagal vaizduotę turėtų prasidėti baltas smėliukas, yra kokių penkiasdešimties metrų skardis.

Parakas vietoje paplūdimio
Parakas vietoje paplūdimio

Peru parkai yra labai svarbi vieta. Sekmadieniais jie visada būna pilni šeimų su vaikais, porų, draugų kompanijų, šunų. Parkas yra didelė peruiečio gyvenimo dalis. O šis, Limoje, būtų didelė bet kurio čia gyvenančio dalis.

Tas žemės plotas tarp namų ir skardžio, vietoje to, kad būtų užstatytas kitais namais ir aptverta privačiais kiemais, yra apsodintas žole, palmėmis ir išpuoselėtais gėlynais. Kyla įtarimas, kad vietoje dykaduoniavimo melžiant pašalpas, žmonės eina dirbti viešųjų darbų ir čia tvarkosi visa armija sodininkų. Čia sukurta daugybė parko erdvių, kurios sudaro vientiso parko jausmą, bet yra skirtingos.

Vaikų žaidimo aikštelės, keli šunų aptvarai ir suoliukai yra savaime suprantama. Bet parkas turi labai gera riedlenčių parką, kur visi vaikai zulina betoną su riedlentėmis. Kiek toliau dar ir dviračių kroso trasa.

Parkas vandenyno pakrantėje
Parkas vandenyno pakrantėje

Meilės parkas, kur visi turėtų pirštis, pieva su iš gėlių išsodintomis „Nasca“ linijomis. Viskas su dviračių takais ir visuomet pilnas žmonių. O įdomiausia yra nedidelis sklandytojų oro uostas, kur jie pakyla ir leidžiasi. Visas parkas, kad ir kur bebūtum turi vieną labai svarbų dalyką – tai nuolatinis raminantis vandenyno bangų pulsas, kurio sunku nejausti.

Limos parkas
Limos parkas

Taip diena iš dienos gyvendami savo bute-hostelyje tampame labiau senbuviais nei prabėgančiais keliautojais. Niekur neskubame – kartais važiuojame į miestą, kartais su dviračiais po parką, o kartais visą dieną neišlendam iš namų, nes rodo tenisą.

Maistas

Pradėsiu nuo deserto. Mūsų ramų gyvenimą sausakimšame bute jis paskanindavo kasdien. Paskanindavo nes skanus, o kasdien, nes pigus. Kad Eglė mėgsta desertus tai jokia čia paslaptis, bet va Andrius tai jau ko ne tikras saldumynų gurmanas – bet ko saldaus nevalgo. Vis dėlto šitas šokoladinis torto šmotas buvo tiesiog nuostabus – grynai šokoladinis, be jokių priedų, nesausas. Kartais pusryčiams, kartais vakaro desertui, o kartais net dvigubas kuria nors proga jį ir pasiimdavom.

Apelsinai
Apelsinai

Jūros gėrybių šįkart nevalgėm. Sushi pasirodė per brangi pramoga, o aštunkojų paragavome jau kiek anksčiau. Tik ceviche gavom vietoje sriubos, kai valgėme dienos pietus mažame turguje. Jame šeimininkės jaučiasi, kaip savo virtuvėje.

Jei tai būtų mūsų pirmosios dienos šiame žemyne, gal būtume kiek pasiraukę dėl visokių higienų ir purvo. Nors iš tikrųjų, čia turėtų būti mažiausia tikimybė įsitaisyti skrandžio problemų. Niekur negausi šviežesnio maisto nei turguje, čia moterys viską ruošia iš to, kas ką tik nusipirkta, o turgaus prekeiviai savo kaimynėms senų prekių niekad neparduos. Valgymas turguje yra labiau patyrimo reikalas, nei koks naujų skonių atradimas.

Apelsinų sultis Limoje spaudžia ant kiekvieno kampo. Andrius per dieną, jei tik važiuojame į miesto centrą, be jokios sąžinės graužaties jų išgeria bent po litrą, nes už tai nesumoka nė trijų litų. O, sako, ir sveikatai gerai.

Lomo Saltado – tai jautienos nugarinė, kepta kartu su daug svogūnų, keliomis pomidoro skiltelėmis, ir galiausiai sumaišyta su paruoštomis skrudintomis bulvėmis. Peruiečiai šį troškinį (angl. stir fry) valgo užsikąsdami ryžiais. Lomo saltado ragavom tikrai puikaus. Viskas atrodė į keptuvę įmesta pačiu laiku, sekundės tikslumu, o kai kas, kaip, pavyzdžiui, bulvės, net gaminta atskirai. Jautiena buvo sultinga, minkšta, nors ir padaže, bet mėsos skonis likęs.

Apelsnų skustukas
Apelsnų skustukas

Man šitas nacionalinis Peru patiekalas parodo, iš kiek skirtingų krypčių vėjai sunešė Peru virtuvę – rytietiškos keptuvės ir padažai, puikiai paruošta mėsa (ale Argentina, matyt) ir galiausiai ingredientas, kuris iš pradžiu atrodo netinkantis, bet paragavę apsigalvotumėt – skrudintos bulvės.
Dar apie mėsas. Ko tikiesi, kai pasako, kad gausi puikiausiai iškeptos jautienos ant iešmelių? Taip, minkštos tiek, kad pjaunasi kaip sviestas, gausiai sultingos, su geru padažu nepermušančiu pačios mėsos – tai tobulybė. O ką, jei sako, kad šiandieną valgysite keptą jaučio širdį? Čia jau visiem savos mintys, turbūt. Mano pirmoji asociacija yra pigiausi mėsos koncervai, kur vietoje mėsos įdėta visokiomis gyslomis aplipusi širdis.

Anticucho (tariasi antikučio) ir yra ant žarijų kepta jaučio širdis. Tačiau ją supjausto panašaus kaip mūsų šašlykai dydžio gabalėliais ir marinuoja specialiame padaže. Anot Geraldo iš hostelio, specialumas tame, kad visi kiti padažai nepadarytų mėsos tokios minkštos.

Faktas, kad tai bus širdis vistiek baugino. Tik lėkštėms atkeliavus iki stalo pasidarė kiek ramiau. O kai paragavom… Visos abejonės dingo. Tai buvo pati skaniausia ant žarijų kepta mėsa, kurią kol kas teko valgyti. Viskas ir dar daugiau nei gali tikėtis iš puikių jautienos iešmelių.

Sumuatiniams paruoata kiaulės galva
Sumuštiniams paruošta kiaulės galva

Įdomiausia maistą rasti netikėtai, kai nesiruošei jo valgyti iš anksto. Mums einant viena gatve Limos centre, žvilgsniai susitiko su ne kuo kitu, o su tušinta kiaulės galva. Kelios moteriškės pasidėjusios po tokią vis po truputį knibinėja mėsą ir deda į sumuštinius. Eilinį kartą pirma mintis be reikalo tokia bloga. Sumuštiniai atrodė gerai ir susivalgė skaniai. Smagiausias yra tas pirmas kontaktas su žmonėmis perkant paragauti, o vėliau jų džiaugsmas kai ateiname dar vieno. Kai galiausiai Andrius perka sumuštinį pakartot, prasideda klausimai kas mes, iš kur ir t.t.

Taip valgydamas, šalį ir pamatai, nes nei ryžiai, nei makaronai, nei picos to neparodys, nors ir sutaupys kelis litus.

Tuo metu, kai skaitote šį įrašą, mes greičiausiai esame kokiame nors Amazonės kaime ir laikomės dietos. Grįžę į Limą būtinai valgysim Anticucho ar lomo saltado, ir dar parašysim, kaip mums ten sekėsi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius