Kodėl daugelis taip ir nenukeliauja į Maču Pikču?
Turbūt nėra nei vieno, kuris lankydamasis Peru, nebūtų matęs šio inkų miesto. Skirtingi šaltiniai teigia, kad per dieną čia apsilanko nuo 2 000 iki 3 500 žmonių! Tai bestseleris, kuris savo buvimą turistinių topų viršūnėje skaičiuoja nebe savaitėmis, o metais.
Buvome prisiklausę visko. Pirmiausiai, tai Ekvadore sutikta pora austrų, keliaujanti po pasaulį antrus metus, sakė, kad jie į Maču Pikču net neužsuko, nes labai jau visi bandė tai įbrukti. Tad šie neatlaikė, spjovė ir išvažiavo toliau.
Kai buvome kituose griuvėsiuose, ten vietinis gidas labai gyrė Kuealpą ir mūsų laužytos ispanų kalbos žinios išvertė jo mintį, neva Maču Pikču bus dar mažesnis, nei tas pats Kuelapas, kuris nepasirodė labai didelis. Iškart pabandėm įsivaizduoti tuos pusketvirto tūkstančio žmonių tokiam mažam plote. Ne kažką.
Galiausiai žmogus, kuris iš mūsų sutiktų keliautojų Peru apsistojęs ilgiausiai, Geraldas iš PAR – sakė, kad jis į Maču Pikču nevažiavo tik todėl, kad tai labai brangu. Aišku, prisiminkime, kad pastaruosius pusę metų, jis Limos hostelyje gyvena dirbdamas tik maistui.
Kuo toliau, tuo darėmės abejingesni tam Maču Pikču. Vis atsirasdavo visokių atkalbinėtojų, tačiau dar Lietuvoje Maču Pikču buvo įrašytas į mūsų svajonių vietų sąrašą. Ne tik mūsų, visi, kam pasakydavom savo planus keliauti, netrukus ištardavo šitą pavadinimą. Matyt tai ir neleido mums nuleisti rankų. Ir labai gerai!
Kaip nusigauti?
Viršutinės kainos ribos, kiek galėtų kainuoti Maču Pikču vizitas ir nusigavimas iki ten, kaip ir nėra. Sugalvokite bet kokią protingai didelę sumą pinigų ir žinokite, kad už tiek važiuojančių visada atsiras. Vieni važiuoja traukiniu iš Kusko (kelio, kuriuo važiuoja mašinos nėra, tik bėgiai) ir moka gerokai per 100 USD į vieną pusę. Kiti eina keleto dienų „inca trail“ (žygių kelią), kuris, sako, yra labiau skambus ir brangus nei sunkus. Taupesni važiuoja mikroautobusais į tarpinę traukinio stotelę, taip sutaupydami kokius 30 USD.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Pakeliui į Maču Pikču |
Kad ir kaip brangiai ar pigiai visi važiuoja, tikslas visų vienas. Pirmiausiai reikia pasiekti Maču Pikču papėdėje įsikūrusį Aguas Kaljentes miestelį, nuo kurio stebuklas beveik ranka pasiekiamas. O ten nakvynės, maisto, turų ir visos kitos kainos gerokai nukandžioja pinigines. Brangiausias viešbutis, jau nebe mieste, o prie įėjimo į Maču Pikču, kuriame naktis kainuoja nuo 800 USD vienam asmeniui!
Kuo arčiau, tuo brangiau. Mes renkamės pigiausią kelią, kuris reikalauja 7h kratytis autobuse, o tada dar pusantros valandos mikroautobuse, lekiant palei skardį. Toks malonumas kainuoja apie 60 solių (24 USD) dviems. Taip nusigauname iki traukinio bėgių, kurie leidžia pasiekti Aguas Kaljentes iš kitos pusės. Ir čia prasideda – bobos pardavinėja vandenį dvigubai brangiau, o šokoladus, kurie nebegalioja, penkiagubai. Paskutiniai 13 km iki Aguas Calientes traukiniu kainuoja 18 USD žmogui į vieną pusę (kelionės trukmė ~ pusvalandis). „Na gal tiek to“ – galvojam iš pradžių, bet paskaičiavę gauname, kad mudviem tai atsieitų bent 70 „žalių“ su grįžimu.
Ne, ne. Dviejų dienų biudžeto traukinio bilietui leisti nenorim. Eisim bėgiais ir nueisim iki to miesto. Sako, tai užtrunka apie dvi valandas, o kai pamatome, kad tokių „ne ponų“ daugiau, nebedvejojame. Šalia bėgių gerai išvaikščiotas takas mus nuveda į Aguas Kaljentes trisdešimt penkios minutės nakties (čia temsta 18.00).
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Geležinkelis vedantis į paslėptą inkų miestą |
Pateikimas į Maču Pikču
Tą vakarą mūsų viltys pamatyti Maču Pikču vos nesudužo. Vieta, kuri turi parduoti tą bilietą – popierių už 50 USD be kurio į Maču Pikču niekas neįleidžia, uždarė vartus ir pakabino skelbimą, kad bilietų artimiausioms dviems dienoms nėra. Besiburiuojantys užsieniečiai privertė suabejoti, tai laukėm kažkokių naujienų su jais. Valio! „Specialiai mums“, laukiantiems, išskyrė dar 200 bilietų, tik kad juos nusipirkti reikėjo palaukti prie vis dar uždarų vartų 30 peruietiškų minučių – likusio pasaulio laiku tai truko beveik pusantros valandos.
Pagaliau ready – bilietą turim, esam stebuklo papėdėje. Bet nusigauti iki jo vistiek dar reikės. Ir čia dvi galimybės – populiarieji autobusai po 8 USD žmogui į vieną pusę, kurie garantuoja smagaus laukimo ilgoje eilėje stotelėje arba dviejų valandų laiptelių maratonas.
Taip. Apie 4:30 ryto keliautojai nekantraudami pradeda rinktis prie uždaryto tilto, kad vėliau galėtų ilgai lipti laiptais į kalną. Ir 4:50 su vartų atsidarymu prasideda veiksmas. Lipome ne lėtai, bet nebėgome, sustodami pailsėti. Tačiau buvo daugybė entuziastų, kurie, atrodo, netrukus mirs nuo oro trūkumo, toliau lėkė aukštyn.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Maču Pikču nuolat aplanko nuo 2000 iki 3500 turistų per dieną |
Skubėti reikėjo, nors gal ir ne taip smarkiai, nes pirmieji autobusai turistus išleidinėja prie vartų prieš šešias, kitaip sakant, iškarto prieš atsidarant vartams. Visa uždususių greitalipių minia spėja prieš juos, bet dauguma praėję kontrolę sustoja laukti gidų ir draugų. Mes pamatome senąjį miestą vieni pirmųjų, kai jame be žolę rupšnojančių lamų nieko daugiau nebuvo.
Kuo šis miestas ypatingas?
Maču Pikču yra ypatingas tuo, kad tai geriausiai išsilaikęs inkų laikų miestas. Ispanai kolonizuodami šias vietas, pasirodo, šio miesto net nebuvo atradę. Tačiau iš kitos pusės tai sukelia ir nemažai klausimų. Inkai mat neturėjo arba nepaliko jokių rašytinių šaltinių. Nemažai to, kas šiandiena apie inkus žinoma, buvo užrašyta tų pačių ispanų, kurie, pasirodo, viena ranka šaudė, o kita rašė.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Terasos |
Dabar yra daugybė teorijų apie tai, kokia buvo Maču Pikču paskirtis. Sakoma, kad tai buvo šventa vieta dėl čia esančių šventyklų, arba tai galėjo būti prekybinių mainų kryžkelė tarp kalnų ir džiunglių, dar tai galėjo būti agrikultūros tyrimų stotis, kur buvo vykdomi bandymai ir t.t. Nuo karalių miesto iki dar vieno forto ir kalėjimo. Visko čia galėjo būti. O gal buvo visko po truputį.
Paukščio skrydžiu nuo Kusko, buvusios inkų sostinės, iki Maču Pikču 80 kilometrų. Ir skirtingai, nei galvojome anksčiau, jis nėra pastatytas taip jau aukštai – ~2400m virš jūros lygio. Inkams jį apleidus, debesų miškų augmenija netruko miestą paslėpti.
1911 metų liepos 24 dieną amerikietis mokslininkas, beje ieškodamas visai kito miesto, atrado Maču Pikču. Taip, mes čia lankomės lygiai po šimto metų.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Senieji pastatai |
Mes, kaip ir beveik visi kiti lankytojai, kurie netingėjo keltis labai anksti, stengiamės užimti geriausias vietas ant terasų, nuo kurių ir atsidengia pagrindinė, visuose atvirukuose ir pirmuosiuose Google puslapiuose metama Maču Pikču nuotrauka.
Su kiekviena minute plūsta vis daugiau turistų. Fotografuojasi tik visi visaip. Ir pašokę virš ir laikantys delne jie tą Maču Pikču.
Pirmą valandą tiesiog prasėdime ant terasos. Laukiame. Laukiame, kol pirmi saulės spinduliai apšvies miestą ir šviesa judės iš kairės į dešinę nušviesdama vis daugiau sienų ir terasų. Patikėkit, vaizdas ir jausmas atperka viską! Pamiršome, kad anksti kėlėmės ir sunkiai lipom, nebematėm visų turistų šalia. Net nematėm tų kelių grupių, kurios iškeitė šį reginį ir pradėjo landžioti po patį miestą, vedamos gidų.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Pamačius tokį vaizdą supranti, kodėl ten plaukia tūkstančiai turistų |
Vėliau leidžiamės į patį miestą ir mes. Iš pradžių, vaikščiodami sukurtu maršrutu, jaučiamės panašiai kaip troleibuse, tačiau po kelių minučių priprantame. Tikėjomės blogiau, jei atvirai.
Andriui apsauginis pradeda švilpti, kai šis nueina pora metrų per žolę arčiau lamų. Ne pikto norėdamas, tik nufotografuoti gražiau. Bet švipukas nėra nieko baisaus. Nuolat girdime, kaip švilpiama vienam ar kitam nusižioplinėjusiam. Užtat lamas nufotografuoti pavyko. Jos čia ne šiaip sau. Būtent lamoms turi būti dėkingi visi, kas grožisi Maču Pikču čia atvykę arba nuotraukose, nes jos stropiai nukramto visą čia augančią žolę. Tiek aikštėse, tiek aukštose terasose. Jei planuojate pirkti žoliapjovę, apsvarstykite ir lamą!
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Lamos tvarkingai nurupšnoja žolę |
Maršrutui įpusėjus pereiname į kitą pusę, kuri neva mažiau svarbi, su mažiau šventyklų ir mažesniais akmenimis. Čia nuklysdami į mažiau išmindytus kelius visai nebejaučiame čia esančios minios. Matome ir kitų pavienių keliautojų, kurių neveja gidai, susiradusių ramų kampą, kartais net valgančių nelegaliai įsineštą maistą.
Bet norintiems labiau pasimėgauti šia vieta, viskas miesto apėjimu tik prasideda. 400 laimingųjų per dieną gauna galimybę nužygiuoti iki Huaina Pikču – to stataus kalno viršūnės, tiesiai virš Maču Pikču. Gaila, bet mūsų bilietai iš tos 200 papildomų bilietų serijos nesuteikia galimybės net atsistoti į eilę lipimui į Huaina Pikču.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Laiptai inkų iškalti uoloje |
Tačiau net ten nepatekus yra kur paėjėti. Nueiname pusiaukelę iki kalno viršūnės, kurios pavadinimu ir pramintas miestas – Cerro Maču Pikču. Tai kalnas, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas, o ir lipimas nuolat matant inkų miestą priverčia pamiršti, kad kalnas visai status.
 |
| Greitgrisim.lt nuotr./Atokvėpis su vienu gražiausiu pasaulyje vaizdu |
Na o paprasčiausias žygis, kurį taip pat išbandome, tai keliolikos minučių ėjimas lygiu, siauru ir ant labai stataus kalno įrengtu keliu. Nors jis ir patvarkytas, jį akivaizdžiai statė patys inkai. Galiausiai prieiname pabaigą iš kur matosi „inkų tiltas“.
Nors laikas mus jau spaudė, leidome sau kelioliką minučių sustoti ir tiesiog pagulėti ant žolės su vaizdu į Maču Pikču. Čia jau visai užsimiršome, koks užkimštas turėjo būti šis archeologinis stebuklas. Už poilsį padėkojo ir kojos, kurios jau šešias valandas mus po šią vietą nešiojo.
Išeidami matome kelių šimtų eilę prie įėjimo ir nemažesnę laukiančių savo eilės, kol galės įlipti į autobusą. Eilės mums primena, kad tai ką ką tik lankėme yra vienas „karščiausių“ turistinių objektų pasaulyje. Ir nors tai popsas, kurį visos agentūros kartoja kaip užstrigusios plokštelės, ir keliautojai plūsta masiškai, mums jis patiko. Labai!
Čia toks nenuneigiamai geras popsas, kuris į sceną ateina ir jam pelnytai neleidžiama nulipti, taip kaip Madonna, Michaelas Jacksonas ar U2. Dėl skonio nesiginčysim, bet, patinka ar ne, reikia pripažinti, kad jie tikrai geri.
Daugiau skaitykite: Greitgrisim.lt
