Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės“: 5. Venesuela. Pilnos gyvūnų lygumos ir aukščiausias pasaulyje Anchelio krioklys

Anakonda
Greitgrisim.lt / Anakonda
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Paliekam Kolumbiją ir grįžtame į Venesuelą. Kelionė trunka 24 valandas autobusuose – visą dieną viename ir visą naktį kitame. Ankstų rytą atvykstame į Meridą. Tai miestas kalnuose, kuriame įsikūrę net keli universitetai, gyvena apie 200 tūkst. žmonių ir jis yra pakankamai aukštai (1 600 m), kad žiemą jame iškristų sniego.

Pačiame mieste nėra daug ko žiūrėti. Anksčiau čia buvo ilgiausias/aukščiausias pasaulyje kalnų keltuvas, kuris pakeldavo turistus į ~4 700 m aukštį. Deja, jis uždarytas bent dvejiems metams, nes yra remontuojamas. Kita turistų traukos vieta – į Guinnesso rekordų knygą įrašyta ledainė. Knygoje ji atsidūrė dėl to, kad gamina per 900 skirtingų skonių ledų. Aišku, neturi visų iš karto, tačiau juos nuolat keičia.

Eglė valgė sūrio ir mėtų traškučių ledus, o Andrius tik paragavo ryžių ir „power ranger“ skonių. Pasirinkti iš įdomesnių dar buvo mėsos („carne“), tuno („atun“) ir kumpio-sūrio („queso y jamon“) ledai. Vien pavadinimai leidžia suprasti, kad tai daugiau pinigų išmetimas nei pramoga. Valgant ledus gali ilgai skaityti, kokių skonių ši ledainė kada nors pagamino – nuo vodkos iki viagros ir nuo Guinness iki „Reuters“. Tikrai linksmai praleidžiame valandą.

Po trijų dienų Meridoje pajudam toliau. „Guamanchi expeditions“ mus veža į lygumas los llanos, kur mūsų laukė puikios trys dienos. Los llanos – tai vieta Venesueloje, kur aptinkama daugiausia gyvūnų rūšių. Mums, lietuviams, kurie be naminių gyvūnų per metus pamato daugiausia vieną lapę ar kiškį, čia akys raibo. Taigi apie visus to kaltininkus iš eilės:

Krokodilas. Jų čia vienu metu apsidairęs pro džipo langus gali pamatyti tiek, kiek Vilniuje matai balandžių, o gal net daugiau. Visi išsirikiavę aplink upę arba mažus vandens telkinius, kur išsižioję šildosi saulėje.

Greitgrisim.lt/Pakrantėse aildosi krokodilai
Greitgrisim.lt/Pakrantėse šildosi krokodilai.

Anakonda. Jos ieško vandenyje su pagaliu ir vėliau ištraukia parodyti ir pasifotografuoti. Mums pavyko rasti vidutinio dydžio – 4,5 m ilgio. Tikrai šlykštus padaras, o prisilietus jaučiasi, kaip ji visomis jėgomis bando ištrūkti.

Skruzdėda. Didžiausias mūsų šypsenas sukėlęs gyvūnas. Jis kaip šerniuko dydžio, visiškai taikus ir valgo tik skruzdėles. Be to, šis gyvūnas turi patį ilgiausią liežuvį. Vėliau ilgai ginčijomės, kuri jo dalis juokingesnė – nosis ar uodega. Ir svarstėme, kiek skruzdėlių jis per dieną suėda.

Greitgrisim.lt/Skruzdėda
Greitgrisim.lt/Skruzdėda

Kapibara. Tai didžiausias graužikas pasaulyje – megažiurkėnas. Visur netoli vandens būriuojasi po keletą ar keliolika, o labai įdienojus įlenda į vandenį iki pusės ir „sėdž“. Atrodo lengvas grobis plėšriems gyvūnams, pvz., pumoms ir jaguarams, tačiau kapibaros puikiai plaukioja ir po vandeniu gali išbūti iki 5 min. Visada jas pamatę nusišypsodavom.

Greitgrisim.lt/Kapibara
Greitgrisim.lt/Kapibara

Upių vėžlys. Didelis, smirdantis, tačiau gerai įsižiūrėjus – visada šypsosi. Tai viena iš seniausių išlikusių vėžlių rūšių.

Greitgrisim.lt/Upinis vėžlys
Greitgrisim.lt/Upinis vėžlys

Paukščiai. Jų čia daugybė. Plaukiant upe kad ir kur pasisuktume, matėme flamingus, vanagus, erelius ir dar daugybę kitų paukščių, kurių rūšių nežinome. Abu upės krantai atrodo gyvi.

Gaidžių peštynės. Programoje to nebuvo, bet sužinoję, kad tokios vyksta, gidai mus užvežė. Gerokai išgėrę vyrai stato pinigus už vieną ar kitą vištiną, vėliau aistringais šūksniais palaiko savo favoritą. Specialiai paruošti gaidžiai talžo vienas kitą snapais ir kojomis. Vyrai šaukia, jų vaikai ima pavyzdį, o turistai sėdi amo netekę. Kova baigiasi po 15 minučių ir pasirodo – nė vienas nelaimėjo. Vyrai eina dar alaus ir stato už kitus gaidžius. Mes visi judame toliau ir sutariame, kad tai didžiausia nesąmonė, kokią matėme Venesueloje.

Greitgrisim.lt/Gaidžių peatynės
Greitgrisim.lt/Gaidžių peštynės

Be puikių safarių džipais ir upe išbandome save naujuose dalykuose – jodinėjome žirgais, žvejojome piranijas. Eglei labiau patiko pirmasis, o Andriui – antrasis užsiėmimas. Per šitas dienas ne kartą pagalvojome, kad tai greičiausiai yra kol kas geriausios mūsų kelionės dienos. Pasibaigus turui sėdome į autobusą ir patraukėme krioklių link.

Greitgrisim.lt/Mėsos masalu pagauta piranija
Greitgrisim.lt/Mėsos masalu pagauta piranija

Kelionė krioklių link

48 valandos, šešios transporto priemonės. Tiek iš viso turime keliauti, kad pasiektume vieną didžiausių Venesuelos pasididžiavimų – Anchelio krioklį ir jo draugus – nesuskaičiuojamus mažesnius krioklius.

Viskas prasideda dar Barinase, kuriame kartu su ispanu Giusepe ir prancūzų pora atsiduriame pasibaigus turui po lygumas. Visi penki patraukiame autobusų stoties link, susišaudome autobusus. Atsibučiuojam, atsisveikinam ir patraukiam savais keliais. Kitos dienos rytą išlipame Siudad Bolivare švintant. Jei kam tektų lankytis šiame mieste, labai rekomenduoju nakvynę „Posada Don Carlos“. Senovinis namas su erdviais kiemeliais, antikvariniais dalykėliais, retro baru ir šeimininku belgu, tarsi nužengusiu iš senovinių retro filmų. Jokio kompiuterio, tik senovinis darbo stalas, telefonai, stalinė lempa, sąsiuviniai ir pakelis cigarečių. Kai „posados“ lauko durys užsidaro, atsiduri visiškoj senovėj ir ramybėj. Andrius kiemelyje čia net surūkė cigarą. Jau kitos dienos ryte „posados“ šeimininkas mus ir tris kanadiečius nuvežė į oro uostą, kur pradėjome naują turą – į krioklių pasaulį.

Venesuela nėra ta šalis, kurioje viskas vyksta pagal iš anksto sudarytą grafiką. Todėl lėktuvo, kuris turėjo mus valandą skraidinti į Kanaimą (miestelį, esantį arčiausiai Anchelio krioklių), laukėme geras 40 minučių. Toks vėlavimas yra daugiau nei pateisinamas dalykas Pietų Amerikoje. Kai lėktuvo sulaukėme, pagalvojau, kad mielesnė dalis buvo laukimas, o ne skrydis. Tai penkių vietų „kukurūzininkas“, kuris purto dar sodinant keleivius.

Pajuokavom, kad mūsų patirties su lėktuvais skalė drastiškai ritasi žemyn. Jei „Ryanair“ lėktuvas buvo gana naujas ir patogus, Santa Barbaros boingas – šiek tiek padrožtas, bet padorus, Margaritos lėktuvai ne visose šalyse būtų eksploatuojami, štai šis atrodo senas ir vien pasižiūrėjus nekeliantis jokio pasitikėjimo. Tik pakilus jau galvojau, kaip nusileisime. Pagalvojau, kad mano tėtis jau būtų paprašęs išleisti vidury kelionės. Nusileidome oro uoste Kanaimoje. Nusileidimo tako duobės ir skylės užlopytos bent kelis kartus, o vienintelis pastatas oro uoste – šiaudinė pašiūrė, kurioje šalia suvenyrų reikia susimokėti nacionalinio parko mokestį ir parodyti pasus.

Greitgrisim.lt nuotr./Transportas link krioklių
Greitgrisim.lt nuotr./Transportas link krioklių

Labai alkani sulaukėme pietų: permatomai išmuštų kiaulienos kepsniukų ir kolos. Pirmą kartą Venesueloje jaučiamės nepavalgę, o gavę amerikiečiams pritaikytą maistą. Desertui gauname raudoną L dydžio obuolį „made in USA“. Labai paliūdę ir vis dar alkani valgome plastmasinį obuolį. Taip, kadangi „Angels Falls“ galima pamatyti tik su turu ir tik su skrydžiu, kelionė išeina labai brangi. Tačiau labai populiari tarp TIKRŲ rusų ir amerikonų turistų. Štai kodėl viskas čia žymiai stipriau sukomercializuota: maistas, muzika, aptarnavimas pritaikytas amerikiečiams. Viskas taip, kaip jie gauna savo šalyje. Net spagečiai valgomi su šakute ir peiliu. Mes – ne išimtis – patekome į trijų kanadiečių ir trijų amerikiečių kompaniją, dėl ko tikrai neapsidžiaugėme. Kaip vėliau paaiškėjo, amerikiečiai tikri kelionių entuziastai, net savo vėliavą turi, tačiau iš tikrųjų mažai kuo domisi. Tik tuo, ką kartais pasako gidas.

Greitgrisim.lt nuotr./Spalvotas tropikų paukatis
Greitgrisim.lt nuotr./Spalvotas tropikų paukštis

Tą pačią dieną susipakavome būtiniausius daiktus ir keliavome pamatyti pirmųjų krioklių Kanaimoje. Tai tokia graži oazė, kur gulint upės paplūdimyje matosi septyni 20–40 metrų aukščio kriokliai ir vandenyje stovi trys palmės.

Plaukėme laivu keliolika minučių iki tolimiausio Kanaimos krioklio, po kuriuo siauru takeliu galima praeiti į kitą krioklio pusę. Einant takeliu tonos vandens lekia tiesiai virš galvų. Kitoje krioklio pusėje atsidūrėm kiaurai šlapi, bet su išpūstomis akimis. Krioklys didelis ir įspūdingas. Laukiam nesulaukiam kitos dienos, kai atsidursim visai šalia Anchelio krioklio.

Greitgrisim.lt nuotr./Tūkstančiai tonų vandens
Greitgrisim.lt nuotr./Tūkstančiai tonų vandens

Antrą dieną gavome amerikoniškus pusryčius ir jau 8 ryto lipom į laivą, su kuriuo keturias valandas plaukėm iki nakvynės vietos miške, tiesiai priešais Anchelio krioklį. Plaukdami upe neatplėšėme akių nuo kairėje ir dešinėje vis pasirodančių Gran Sabanos plokščiakalnių, upės slenksčių, neįžengiamų miškų. Įsikūrę stovykloje valandą su puse ėjome per mišką iki apžvalgos aikštelės. Ir čia vaizdas, kurį pamatėme priešais mus, nejučia atvėpino žandikaulius.

Kelias minutes sėdėjom ant kalno viršaus ir bandėm į savo atmintis įsirašyti aukščiausio pasaulyje krioklio grožį. Visas aukštis – 970 metrų. Visus šiuos metrus matėme priešais savo akis, ir vis dar negalėjome patikėti. Šita akimirka – tikra tobulybė. Ir mes visi nutilome, lyg atidavę visą savo pagarbą šitam gamtos stebuklui. Panašu, kad mums vėl pasisekė, nes ant krioklio nebuvo debesų, o ir vandens, kaip sausajam sezonui, buvo nemažai, mat pastarąsias kelias dienas lijo.

Greitgrisim.lt nuotr./Maudynės aalia krioklių
Greitgrisim.lt nuotr./Maudynės šalia krioklių

Pasifotografavę nusileidome iki krioklio apačios ir maudėmės natūraliai iš Anchelio krioklio vandens susidariusiame baseine. Grįžę į stovyklavietę gavome vakarienę ir kartu su visais įspūdžiais ėjome miegoti į hamakus.

Greitgrisim.lt nuotr./Angelo krioklys
Greitgrisim.lt nuotr./Anchelio krioklys

Kitą dieną kėlėmės anksti ir nusiteikėme dar vienai parai kelionės. Pirmiausia laivu grįžome iki Kanaimos. Tuomet „kukurūzininkas“ nuskraidino mus iki Siudad Bolivaro miestelio. Iš čia nusipirkome naktinio autobuso bilietą į Santa Eleną, paskutinį Venesuelos miestą mūsų sąraše. Stotyje susipažinome su keturiais brazilais, kurie, pasirodo, gyvena Boa Vista miestelyje, į kurį mes važiuosime po kelių dienų, o studijuoja mediciną Siudad Bolivare.

Brazilai, pasirodo, tikri plepučiai. Per porą valandų laukdami vėluojančio autobuso palietėme kone visas pagrindines temas (Europa, Lietuva, Brazilija, maistas, saugumas, muzika, filmai, oras ir t.t.). Kartais neįtikėtina, kaip gali susišnekėti žmonės, nemokantys vienos bendros kalbos. Apsikeitėme dovanėlėmis – gavome realą (Brazilijos pinigas) mainais į atviruką su Vilniaus senamiesčio vaizdais. Gavome ir kvietimą su naujais amigos praleisti dieną Boa Vistoje, ir pažadą pavalgyti TIKRO „RODIZIO“. Tokio, kokį tik brazilai moka padaryti.

Beje, stotyje sutikome ir tą patį ispaną Giusepe, su kuriuo keliavome į Los llanos turą. Pasirodo, jis dabar keliauja ta pačia kryptimi kaip ir mes. Tokia smagi mūsų kompanija sulaukė autobuso ir išvargę po visos dienos ir bendravimo greitai užmigome savo autobusinėse lovose.

Daugiau istorijų skaitykite: greitgrisim.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje