TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

„Aš, kitas aš ir dvi kuprinės“: 28. Bolivija – 4 km aukštyje įsikūrusi sostinė ir dinozaurų pėdomis išmargintas nacionalinis parkas

La Pasas
Greitgrisim.lt nuotr. / La Pasas
Šaltinis: 15min
0
A A

Iš Titikakos ežero vingiuotais kalnais pasiekiam Bolivijos sostinę La Pasą. Vienas kelionės faktas, vertas paminėjimo, kad tenka keltu persikelti per Titikaką. O keltų rūšys iš tikrųjų yra dvi – mašinoms ir autobusams, bei keleiviams. Dėl pro ežerą pratekančios upės ir vėjo persikėlimas nėra paprastas reikalas, nes keltai neproporcingai maži, kai bangavimas toks, jog kartais atrodo tik per plauką vandens į laivelį negauname. Autobusai svyruoja taip, kad atrodo tuoj tuoj ir įvirs su visu keltu. Laimei, viskas pavyksta gerai ir mes atsiduriam La Pase.

Greitgrisim.lt nuotr./Keltai per Titikaką
Greitgrisim.lt nuotr./Keltai per Titikak

Čia randam ramų miestą, kurio gatvės nors ir gražios, bet reikalauja nemažai jėgų – miestas beveik 4000 metrų aukštyje. Gyventojai sako „vaikščiok lėtai, valgyk mažai, daug miegok“, nes kitaip, greitai pervargsi. Mes laikomės tokių nurodymų, todėl La Pase užsibūnam net savaitę. Ramiai vaikštinėjam, stebim skrybėliuotus gyventojus, kelias dienas ištisai praleidžiam turguose ieškodami „atsinaujinimo“ prekių sau ir suvenyrų. Beje, turgūs užima daugiau nei pusę miesto kvartalų ir juose galima rasti visko, ko širdis geidžia, bet rasti nėra taip jau lengva, kai nežinai, kur ieškoti. Viena prekių grupė dažnai užima tik vieną, tačiau ištisai visą gatvę ar kvartalą. Nesvarbu, ar tai būtų kokos lapai, bananai, kedai, batų raišteliai, žuvis. Todėl kartais paieškos užsitęsia, bet visada turi laimingą pabaigą, nes kai tikiesi rasti kelis alpakos siūlus, o randi visą atskirą mezgimo siūlų turgų – maloniai nustembi (ir ilgai išeiti nebegali).

Greitgrisim.lt nuotr./La Paso gatvėse turgus
Greitgrisim.lt nuotr./La Paso gatvėse turgus
Greitgrisim.lt nuotr./La Pasas
Greitgrisim.lt nuotr./La Pasa

La Pasas atsinaujimo uostu tampa daugeliui keliautojų. Tiek dėl patogios padėties, pigumo ir prekių gausos. Sekmadienį taip pat praleidžiame sekmadieniškai – taip kaip jį praleidžia dauguma miesto gyventojų – einame į parką. Jau kaip ir įprasta, kad sekmadieniais miestas tylus, mažai prekiautojų, mažai žmonių, vienas kitas taksi. Užtat parkai pilni šeimų, vyresnių žmonių, vaikų ir balandžių. Ir senovinių autobusų.

Tokie atsinaujinę ir išsiuntę nemažą paketą į namus, važiuojame link dinozauriškų malonumų. Pakeliui dar stabtelime Kočabamba mieste. Čia sustoti verta dėl dviejų dalykų – maisto ir klimato. Pastarasis – identiškai šiltam lietuviškam klimatui, todėl vaikščiodami senamiesčiu dažnai pasijaučiame lyg namuose – lengvas vėjelis, +22, siauros senamiesčio gatvės, raudoni stogai.

Antras dalykas – maistas. Čia gavau didžiausią pasaulyje desertą už mažiausią įmanomą kainą. Pilnas XXXL dydžio puodas „desertukų sriubos“ kainuoja 3-5 litus. Už tokią kainą viename patiekale gausite visko – kelių skonių ledų, porą saują šviežių vaisių, stiklinę grietinėlės, šokolado, vaflį, želė ir dar šio to… Andrius sako, kad tai pralenkia bet kokią amerikietišką svajonę. O pats užsisako tai, ko meniu nėra – vaniliniai ledai, grietinėlė, braškės. Už tokį kalno dydžio desertą sumoka 2,5 litus. Skamba taip pat gerai, kaip ir atrodo. O aš vis mąstau, kaip čia į šį miestą sugrįžus…

Iš Kočabambos dardame purvo keliais iki mažai lankomo (o keista!) – Torotoro nacionalinio parko. Nusigauti gana sudėtinga, nes parką su artimiausiu miestu, kuris yra už 6 valandų kelio jungia tik vienas autobusas per dieną. Ir tas, tik anksti ryte arba vėlai vakare. Todėl vieną autobusą pramiegojus, tenka laukti daugiau nei parą iki kito. Iš antro karto mums visgi pavyksta nusigauti. Ir čia randame įspūdingų ir tikra žodžio prasme kvapą gniaužiančių įspūdžių.

Greitgrisim.lt nuotr./Dinozaurų pėdos
Greitgrisim.lt nuotr./Dinozaurų pėdos
Greitgrisim.lt nuotr./Dinozaurų pėdos
Greitgrisim.lt nuotr./Dinozaurų pėdos


Torotoro parkas ypatingas tuo, kad yra prieš 145 – 65 milijonus metų dinozaurų kojomis numinti takai. Kiek rūšių dinozaurų kojų atspaudų yra iškilę – niekas negali pasakyti. Gidai sako, kad Bolivija neturtinga šalis ir mokslininkų, galinčių parką ištirti – nėra. Juo labiau, neturi pinigų mokslininkų iš kitų šalių pasikviesti. Todėl taip ir stūkso parkas su mažai gyvybės ženklais – keli turistai ir 30 vietinių gidų. Kurių dalis vis dar mano, kad dinozaurai bėgo nuo iš vulkano besiveržiančios lavos, todėl ir liko jų pėdos taip giliai įspaustos. Istorija teigia, kad visi įspaudai Torotoro parke buvo padaryti purve, kuris per ilgus amžius suakmenjo ir vėliau iškilo slenkant tektoninėms plokštėms. Kad ir kaip bebūtų, pamatėme net keturias rūšis dinozaurų pėdų, tarp jų tripirštį dinozaurą, milžinišką diploducus (pėdos dydis 35×50 ir 20 cm gylio) ir kt.

Greitgrisim.lt nuotr./Torotoro nacionaliniame parke
Greitgrisim.lt nuotr./Torotoro nacionaliniame parke

Pirmą dieną kartu su linksma vokiečių šeima traukiame į 7 valandų žygį. Tai vienoj, tai kitoj kelio pusėj sustojam pažiūrėti dinozauriškų palikimų, kol galiausiai prieinam dar vieną ypatingą parko vietą – kalnus, kurių viduje slepiasi neištirto ilgio ir gylio tuneliai pilni stalaktitų, stalagmitų, šikšnosparnių, urvinių praėjimų ir pralindimų, požeminių upių ir krioklių, ir dar ko tik norit.

Greitgrisim.lt nuotr./Torotoro nacionaliniame parke
Greitgrisim.lt nuotr./Torotoro nacionaliniame parke

Kartu su vietiniu gidu leidžimės į dar vieną avantiūrą – žygį urvų labirintu kalno viduje. Prieš įeinant į urvą gido paliepti užsidedam šalmus su prožektoriais. Kreivai nusišypsom – tie saugumo reikalavimai... Mes vis pripratę prie europietiškų taisyklių – reikia nereikia, bet privaloma. Tačiau kai pamatom, kad gidas link urvo eina nešinas ilga virve, nejuokais kojas pakerta. Ir čia mūsų tikroji patirtis prasideda.

Jokioj europos šaly tokia pramoga be specialių apmokymų, draudimo popierių ir sveikatos testų leistina nebūtų. Tačiau Bolivijoj kitaip. Jau per pirmą pusvalandį urvu ropojam keturiom, žemyn leidžiamės virvėmis neprisirišę arba metalinėm kopiačiom, bet kai pamačiau prieš save už mane siauresnę angą, kurią reikia kažkaip gulomis prašliaušti, nejuokais išsigandau. Kelio atgal nėra – tiek nusileidus atgal nebegrįši. Visgi, kelyje pamatėme tiek stalagmitų ir stalaktitų, kiek visai Slovakijai užtektų, o tarpais pasirodančiam vandenyje plaukioja visiškai aklos žuvys. Į dienos šviesą ištrūkstam visiškai nusikalę, šlapi ir purvini. bet, aišku, su plačia ir didele šypseną veiduose.

Kitą dieną apžiūrime pačių didžiausių dinozaurų pėdas, „natūralius“ tiltus per natūralius tarpeklius, krioklius, o kelio pabaiga apdovanoja nepaprasto grožio reginiu – 250 metrų gylio kanjonu, kuriuo skraido arai ir dideli kondorai.

Tiems, kas Bolivija ruošiasi keliauti, Torotoro nacionalinis parkas yra tiesiog privalomas sustojimo taškas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje