Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kam lipti į kalną dieną, kai galima naktį – kelionė į Gymba viršukalnę

Karpatuose
Mariaus Vizbaro nuotr. / Saulėtekis Karpatuose
Šaltinis: 15min
0
A A

Ukraina, Karpatų kalnai ir juose paskendęs Pylypets miestelis. Trečia valanda ryto, dar tamsu. Aplink tylu, tik tolumoje lojantis šuo ir medžių šnaresys. Keli nejaukūs šešėliai, krentantys ant žemės, ir vos įžiūrimas keliukas vedantis link Gymba kalno.

Pirmieji žingsniai kalno apačioje šviečiant Mėnuliui ir šone paliktas keltuvas (kuris dienos metu užkeltų iki vidurio kalno) primena, kad šiuo metu esu visiškai vienas ir greičiausiai kelyje nesutiksiu nei vieno žmogaus. Kuprinės svoris anksčiau nesukeldavo problemų keliaujant. Bet tik ne šį kartą.

Mariaus Vizbaro nuotr./Karpatuose
Mariaus Vizbaro nuotr./Straipsnio ir nuotraukų autorius Karpatuose

Jau po pirmo kelionės pusvalandžio supratau, kad reikės pailsėti. Papildomai prisegtas miegmaišis, pirmos pagalbos krepšelis, kompasas ir išgyvenimo rinkinys – atrodo, tik keli nesunkūs daiktai, tačiau šis priedas prie fototechnikos pakeitė kurpinės svorį. Vis statėjanti kalno papėdė bylojo apie linksmai prasidedantį nuotykį.

Kalne besimėtanti striukė, pamestas batas ir išgirstas lojimas priminė, kad nesu pasiėmęs nieko, kuo galėčiau apsiginti nuo laukinių gyvūnų. Beveik aklomis susirandu pagalį. Jis šioje kelionėje tapo mano geriausiu draugu – buvo ne tik savigynos priemonė, bet ir ramstis lipant į kalną.

Prožektoriaus vis dar nenaudoju, nes mėnulis šviečia pakankamai ryškiai. Nors ir tamsu, bet kelią po kojomis įžiūrėti galima.

Mariaus Vizbaro nuotr./Karpatuose
Mariaus Vizbaro nuotr./Karpatuose

Galvoje sukasi mintys: kam aš tai darau? Geriau išsipakuočiau miegmaišį, atsigulčiau ant žemės ir pamiegočiau, o kelionę tęsčiau prašvitus. Bet labiau už miegą norisi pamatyti bundančius kalnus. Tad pusiaukelėje stabteliu padaryti keletą nuotraukų, atsigeriu vandens ir judu toliau.

Mariaus Vizbaro nuotr./Karpatuose
Mariaus Vizbaro nuotr./Karpatuose

Vis matau, kaip miestelis už manęs pradeda skęsti rūke ir galiausiai visiškai jame pradingsta. Kaip ir paskutiniosios medžių viršūnės.

Galvoje sukasi mintys: kam aš tai darau? Geriau išsipakuočiau miegmaišį, atsigulčiau ant žemės ir pamiegočiau, o kelionę tęsčiau prašvitus. Bet labiau už miegą norisi pamatyti bundančius kalnus.

Žvilgteliu į laikrodį. Jau 5 val. Saulė kils tik 6.20 val. O man iki kalno viršūnės dar nemažas kelias. Nors muša prakaitas ir kuprinės svoris darosi vos pakeliamas, veidą pridengęs šalikas jau beveik šlapias, tačiau kažkas viduje verčia skubėti.

Geras pusvalandis spartaus žingsniavimo, ir Gymbos viršūnė jau pasiekta. Vienoje kalno pusėje šviečia Mėnulis, kitoje – tuoj tuoj kilsianti Saulė.

Vėjuota ir žemė dar šlapia. Vienintelis būdas nesušalti, tai susisukti į miegmaišį arba vaikščioti kalnų viršūnėmis.

Tačiau nepraėjus nei 20 minučių dangus nusidažė raudona spalva ir pasirodė pirmieji saulės spinduliai. Nuo kalnų besitraukiantys šešėliai atskleidė visą kalnų grožį.

Mariaus Vizbaro nuotr./Karpatuose
Mariaus Vizbaro nuotr./Saulėtekis Karpatuose

Mėnulis vis švintančiame danguje darėsi nebe toks ryškus ir galiausiai visiškai išnyko. Pro rūką išlindusios Karpatų viršūnės atvėrė panoramą, dėl kurios buvo verta keltis 3 val. ryto ir kopti aukštyn. Stebint bundančius kalnus negali būti blogos nuotaikos. Ir belieka tik žavėtis tuo, kas aplink tave.

Mariaus Vizbaro nuotr./Karpatuose
Mariaus Vizbaro nuotr./Saukėtekis Karpatuose
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Ukraina Karpatai
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje