Kalnai, kalnai,
Kas jūsų grožį apsakyti gali,
Šaukia toliai mėlyni kalnų
Palypėt lyg debesų.
Šia daina Bezengi stovykloje (Kabardino – Balkarijos Respublika (KBR), Rusija), sveikinome stovyklos šeimininką. Tačiau iki stovyklos dar reikėjo atvažiuoti, o kelias buvo visai smagus, tad apie jį pirmoje dalyje ir papasakosiu. Tiesa, prieš pradedant pasakojimą, trumpai pasakysiu, kad Bezengi rajonas tai kalnų masyvas, esantis Centriniame Kaukaze, o slėninio tipo Bezengi ledynas yra didžiausias šiame regione.
Žiūrėti didesnį žemėlapio vaizdą Ledyno žemėlapis (žalia rodyklė žymi Bezengi alpinistinės bazės vietą)
Taigi nuo pradžių. Nuo Vilniaus stoties rajono dviem užsakomaisiais autobusais apie 13 val. pajudėjome Minsko link. Iš viso daugiau nei 100 žmonių, tikslus skaičius atrodo siekė 120. Pakeliui link Lietuvos ir Baltarusijos pasienio užpildėm migracines korteles, kas ne visiems gerai sekėsi, nes autobusą gerokai kratė, tad buvo šioks toks iššūkis.
Prie Baltarusijos sienos prastovėjome gal pusantros valandos, bet be didesnių problemų. Į Minską planavome atvykti apie 17 val. tačiau atvykome 18 val., tad tiems, kurie norėjo apžiūrėti Baltarusijos sostinę, teko nusivilti, nes traukinys išvyksta 19:07. Nuskubėjome į peroną, traukinys jau laukė. 2010 m. iš tos pačios vietos, tuo pačiu traukiniu važiavome į Elbrusą.
Trumpai papasakosiu, kaip susidaro grupelės tokių žygių metu. Kiekvienais metais Vilniaus keliautojų klubas Algimanto Jucevičiaus iniciatyva organizuoja įvairaus sudėtingumo keliones į kalnus. 2012 m Kaukazo turiada buvo skirta pradedantiesiems keliautojams (apie ateinančias keliones informacijos galite rasti adresu http://zygis.info/). Su žygio vadovu Algiu jau nuo žiemos kalbėjome apie žygį, tačiau visa komanda susikomplektavo likus porai mėnesių iki kelionės pradžios.
Žmonės nepažįstami, tad visada yra šiokia tokia rizika, kad nesutaps auros, nuomonės ar batų dydžiai ir dėl to kils esminių nesutarimų, kurie gadins nuotaiką ar turistinę košę. Bet jau patį pirmą kartą, kai susitikome, tapo aišku, kad bendražygiai linksmi ir kelionė turėtų būti smagi (jauniausios mūsų grupės kelionės dalyvės amžius buvo 16 m., vyriausio nario 73 m., amžiaus vidurkis apie 40 metų). Kelionėse visada verta prisiminti, kad svarbu ne kur keliauji, bet su kuo, tad žygio kompanionų svarba yra labai didelė, juk žmonės paprastai atostogauja ne tiek jau daug kartų per metus, o sugadintas žygis visiems yra nesmagus dalykas.
Taigi mūsų komandoje buvo 12 žmonių. Kiekvienas turėjo savo užduotis: kas fotografas, kas rūpinasi vaistais, kiti remonto rinkiniu, maistu, išlaidomis ir t.t. Daugiausiai organizacinių rūpesčių žinoma teko žygio vadovui. Asmeniškai buvau atsakingas už kelionės maistą ir finansus. Finansais rūpinausi kuomet keliavome į Elbrusą, o maistas buvo naujas iššūkis, bet to labai norėjau, nes kažkaip jaučiu malonumą rūpintis valgiu. Kituose įrašuose pasidalinsiu informacija apie mūsų racioną, aprašysiu išsamiai, kaip planavau maisto svorį ir t.t.
Važiavome kupė, o ne plackarte, tad tai žadėjo kiek lengvesnę kelionę, nes kupė turi kondicionavimo sistemą ir ilgos kelionės metu nevargina karščiai, kurie šios kelionės metu siekė 30 laipsnių, o įsidienojus siekdavo ir 40. Viduje, žinoma, buvo mažiau, bet kondicionierius kelionės viduryje pradėjo gesti, tiesiog neatlaikė per didelio temperatūrų skirtumo.
38 valandų kelionė traukiniu visada yra didelis įvykis: dvi nakvynės traukinyje, kertamos trijų valstybių sienos, iš viso kiek mažiau nei 2000 km (Minskas – Petigorskas 1887 km). Blevyzgos, kortos, knyga, pietūs, blevyzgos, knyga, kortos, vakarienė ir t.t. didelio veiklos pasirinkimo nėra. Reikia tiesiog mėgautis lėtai pro kupė langą slenkančiu peizažu, bendrauti su kelionės bendražygiais, pildyti migracines korteles ir nekantriai laukti kalnų. Tiesa, dar mokėmės rišti įvairius mazgus, netgi buvau šioks toks mokytojas, kadangi mokėjau porą pagrindinių mazgų: vedlio, aštuoniukė, asos.
Migracinių kortelių pildymas yra rimtas reikalas ir užimą didelę turisto laisvalaikio dalį. Pametus vieną kortelės dalį, gali grėsti rimti nemalonumai, tad kruopštus kortelės užpildymas yra labai svarbu. Tiesa, kelionės metu įsitikinau, kad tad visas kortelių rimtumas gal kiek ir perdedamas; svarbiausia užpildyti tikslius vizų, pasų ir kitus duomenis.
Migracines korteles visada pildydavau lotyniškomis raidėmis. Buvo nutikęs toks dalykas, kuris privertė kiek sunerimti. Atvykus į Ukrainą pasienietis man paliko atvykimo kortelės dalį, nors turėjo likti su užrašu Išvykimas. Kai atėjo metas palikti Ukrainą, pareigūnui net klausimo nekilo, kodėl padaviau ne Departure kortelės dalį, bet Arrival. Reziumė, kortelės vienodos, skiriasi tik pavadinimai. Tiesa, Rusijos ir Baltarusijos kortelės skiriasi nuo Ukrainos ir gali būti, kad RU ir BY kortelių eiliškumas yra labai svarbus (vizos, registracijos šalyje informacija ir pan.).
Antros dienos vakare 22:30 kirtome Rusijos sieną. Rusija iš karto sukelia savotiškus jausmus. Visai kitokius nei įvažiuojant į Ukrainą, ar Baltarusiją. Pradėjo vaikščioti muitininkai, pasieniečiai. Kuomet paklausė, ar turime vaistų, atsakėme, kad ne, nors turėjome nemažą medicinos rinkinį. Buvome prisiklausę, kad tokiu atveju muitininkai gali pradėti tikrinti, ar nevežame narkotinių medžiagų, o tai reiškia, kad reikės išlipti, kraustyti kuprines ir pan.
Užėjo kitas muitininkas su žodžiais: „O kur jūsų dujos?“. Iš karto pasimetėme. Va čia sakome, vežam. O dujų vežti negalima, draudžiama. Tačiau mes nežinojome, ką žinojo žygio vadas. Pasirodo buvo radęs rusiškame interneto forume pasakojimą apie dujų vežimą Rusijoje.
Visko neatkartosiu, bet esmė tokia: 2012 m. sezone muitininkai labai ieško, kas veža dujas, tačiau praleidžia už nedidelį kyšį ir didesnių problemų dujų vežimas nesukelia. Mūsų žygio vadovas gudrus. Po viso spektaklio ir pykčių su muitininku atsiskaitėme, sumokėjome „dujų vežimo mokestį“ 100 rublių ir 5 dolerius. 6 dujų balionėlių vežimas kainavo tiek, kiek parduotuvėje kainuoja vienas. Ko gero, dujų vežti nereikėjo, nes jų nesunkiai gavome Bezengi bazėje, bet atsarga reikalo negadina. Po tokios smagios akcijos einame miegoti. Rytoj išsilaipinimas Petigorske ir kelionė į turistinę bazę.
Tado asmeninis dienoraštis internete: tadas.wordpress.com
Kelionių rubrika "Pasaulis kišenėje" pristato kelionių dienoraščių rubriką. Turite ką papasakoti iš savo kelionių, norite įspūdžiais pasidalinti ne tik su savo draugais, tačiau ir su daugiau keliautojų bei skaitytojų. Siųskite nuotraukas, tekstus ar nuorodas į savo kelionių pasakojimus adresu pasauliskiseneje@15min.lt. Stengsimės priimti visus norinčius papasakoti savo nuotykius. Vis dėlto atsižvelgsime į stilių, rašybos klaidas ir turinį.
Junkis ne tik prie skaitančių ir keliaujančių, tačiau ir prie rašančių!
