Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvis Indijoje 10: Aurovilis – miestas utopija, kuriame visiems mokamas toks pat atlyginimas

Statulos šalia tamilų šventyklos
Karolio Barecko nuotr. / Statulos šalia tamilų šventyklos
Šaltinis: 15min
0
A A

Palikę Hampį, maždaug parą laiko keliaujame traukiniu ir autobusu iki kitos mūsų laikinos stotelės – šiuolaikinės utopijos Aurovilio.

Pondicherry kadaise buvo Prancūzijos kolonija, todėl gatvių pavadinimai čia vis dar rašomi prancūziškai, o pusryčiams nesunkiai galima rasti kruasanų ir bagečių. Tuo frankofonija ir baigiasi – visa kita indiška: iš tolo į mus nukreiptos vietinių telefonų kameros, gatvių chaosas ir nešvara.

Ant akmens užrašytos Aurovilio vertybės
Ant akmens užrašytos Aurovilio vertybės

Tiesa, Pondicherry nėra mūsų kelionės tikslas. Vos keli kilometrai už jo, 1968 metais buvo įkurta šiuolaikinė utopija – Aurovilis (Auroville).

Miesto manifestas skelbia, kad Aurovilis nepriklauso jokiam konkrečiam žmogui, o visai žmonijai. 

Todėl jau daugiau nei keturis dešimtmečius čia plūsta atvykėliai iš viso pasaulio, pasiruošę kurti kitokią visuomenę ir pabėgti nuo nūdienos realijų.

Utopija be lyderių ir politikos

Aurovilyje šiuo metu gyvena apie 2500 žmonių iš daugiau nei trisdešimties šalių, tačiau Lietuvos tarp jų nėra. Taip pat čia knibžda gausybė svetimšalių, atvykusių savanoriauti, ir vietinių indų – tamilų.

Aurovilis pasisako už lygybę, religijų ir kultūrų įvairovę, ekologiją bei taiką. Visiems auroviliečiams, nesvarbu esi mokytojas, ar statybininkas, mokamas toks pats atlyginimas.

Vartotojiškumas čia – neegzistuojanti sąvoka. Aurovilis neturi jokių formalių lyderių, politikos ar kitokių panašių struktūrų – viskas organizuojama pasitikėjimu grįstais principais.

Prieš važiuodamas baiminausi, kad čia nebūtų vieta su daugybe žmonių „išplautomis smegenimis“ ir fanatizmo jūra, bet viskas priešingai: visi turi savo nuomonę, neseka jokiais neaiškiais „mokymais“, o tiesiog nori gyventi kuo toliau nuo civilizacijos purvo.

Turistui čia nelabai yra ką veikti: miestelis įsikūręs ganėtinai didelėje teritorijoje, atstumai nemaži ir viskas paskendę medžių lapijoje. Vakariečiai greitai perėmė indų motociklų ir mopedų kultūrą – didžioji dalis po teritoriją keliauja pasibalnoję kiek aprūdijusius geležinius žirgus.

Tiesa, mačiau daugybę žmonių sutvarstytomis rankomis ar kojomis, o keletą sykių – tiesiai prieš akis nuo motociklo nuvirtusius nelaimėlius.

Kadangi mes su Aiste tarp tų nelaimėlių atsidurti nenorime, išsinuomojame ne pačios geriausios prekinės išvaizdos dviračius. Maniškis skleidžia įvairiausius garsus ir jau iš tolo įspėja pasitraukti kelyje pasipainiojančius žmones – net skambučio nereikia.

Po Aurovilį važinėjome senutėliais dviračiais
Po Aurovilį važinėjome senutėliais dviračiais

Traukia ne tik žalią jaunimėlį

Dauguma atvykstančių į Aurovilį ilgesniam laikui kažkur savanoriauja arba lanko įvairius užsiėmimus, kurių temos varijuoja nuo jogos, ajurvedos ir kitų rytietiškų praktikų iki koučingo, maisto gamybos, teatro, dailės ar muzikos kūrybinių dirbtuvių.

Viskas pagrįsta aukojimo principu – kiek gali, tiek duodi. Mes irgi aplankėme keletą užsiėmimų, pagilinome žinias apie jogą ir kūno kalbą. Prancūzė Corinne, Indijoje gyvenanti keliolika metų, iš savo pamokų gautus pinigus atiduoda vietinei našlaičių prieglaudai.

 Aurovilis neturi jokių formalių lyderių, politikos ar kitokių panašių struktūrų – viskas organizuojama pasitikėjimu grįstais principais.

Gali susidaryti įspūdis, kad į tokią vietą turėtų masiškai traukti jaunatvišku idealizmu spinduliuojantis jaunimėlis, bet didesnė dalis žmonių vyresnio amžiaus.

„Padirbęs savo šalyje vienerius metus, galėčiau po to penkerius metus po pasaulį keliauti“, – postringauja vienas vyrukas.

„Bet dirbti vienerius metus yra taip beprotiškai ilgai“, – atsidūsta jo draugas.

Ekologinės idėjos indų nedomina

Aurovilis buvo suprojektuotas apskritimo formos, tačiau ne visos žemės priklauso miestui, nes kai kurie savininkai, norėdami pasipelnyti, užkėlė kainas tiek, kad auroviliečiai neišgali sumokėti.

Visoje Aurovilio teritorijoje yra keletas tamilų kaimų, dauguma jų čia ir dirba. Aurovilis yra švarus ir apsuptas medžių, tuo tarpu teritorijos, kur gyvena indai, skęsta šiukšlėse.

Netoliese yra Indijos vandenynas, todėl vieną dieną nuėjome į paplūdimį. Vaizdai, deja, nedžiugino: paplūdimio prieigose gausybė šiukšlių ir tvyrojo smarvė, o pakrantėje buvo pilna pusgirčių indų, kurie pamatę mane su pasididžiavimo išraiška veide pasveikino kilsteldami alaus butelį.

Indai perėmė ganėtinai paviršutinišką Vakarų kultūros supratimą, kuris apsiriboja alkoholio vartojimu, rūkymu, greito maisto restoranais, vakarėliais, vartotojiškumu ir seksualine laisve.

Indijos vyresnioji karta ir politikai Vakarus įvardija, kaip moraliai supuvusius ir sukeliančius daugybę blogybių. Taip, žinoma, lengviau nukreipti dėmesį nuo savų problemų.

Matrimandiras
Matrimandiras

Apsilankymas Matrimandire

Aurovilio centre stovi keistas, burbulo formos statinys – Matrimandiras, kuris vadinamas susikaupimo ir kontempliacijos vieta. Jo forma simbolizuoja naujos sąmonės gimimą.

Norint paspoksoti į šį Aurovilio simbolį bent iš tolo, reikia lankytojų centre paprašyti leidimo. O norint patekti į vidų, reikia gauti dar vieną. Norinčių nemažai, todėl savo eilės gali tekti palaukti keletą dienų. Tokia sistema sugalvota tam, kad turistai netrikdytų šios vietos ramybės.

Į vidų patekome su dar keliasdešimt žmonių, prieš tai išklausę griežtą instruktažą nešnekėti, nieko neliesti ir pan. Matrimandiro viduje yra didžiulis kristalas, į kurį krenta šviesa iš lauko.

Akustika tokia, kad pirmą sykį gyvenime supratau ką reiškia frazė „spengianti tyla“. Jausmas keistas, bet kažkodėl norėjosi pabūti kuo ilgiau.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje