Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Egzotiškos atostogos“: fantastiškas medaus mėnuo Havajų salose

Medaus mėnuo Havajuose
Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr. / Medaus mėnuo Havajuose
Šaltinis: 15min
0
A A

Šiltas, nuo Ramiojo vandenyno parskriejantis vėjas pasitiko vos išėjus iš Honolulu oro uosto. Dar skrendant svajojau apie tą akimirką, kai troponis oras skverbsis į kiekvieną kūno ląstelę, plaikstys plaukus leisdamas suprasti, kad pagaliau mes – rojuje.

Daugiau mažiau pailsėję po 20 valandų skrydžio ir apsipratę su vietiniu laiku, iškeliavom į Kauai salą, dar kitaip vietinių vadinamą „Havajų sodu“, garsėjančią savo nepakartojamo grožio Na Pali (liet. aukštos uolos) pakrante, įsikūrusia šiaurinėj salos pusėj, kur, beje, buvo filmuotas garsusis „Jurassic Park“ filmas. Smaragdinės uolos, besidriekiančios apie 27 km, neaprėpiamas turkio spalvos Ramusis vandenynas gniaužia kvapą. Grožis tiesiog hipnotizuojantis, dar niekada nemačiau vienoj vietoj tiek daug laimingų, draugiškų ir besišypsančių žmonių. Galėsim anūkams pasakoti, kad vestuvių rytą, su lazdom rankose, žygiavom per lietaus nuplautas, krioklių užtvertas ir vandenyo nuglsotytas uolas.

Be sodriai žalių uolų, šiaurinė pakrantė apdovanota pasakiško grožio paplūdimiais. Mūsų širdžiai mieliausios Haena ir Tunnels pakrantės niekad neišdils iš atminties, ne tik dėl savo tropinio grožio su išdidžiai tolumoje stūksančiu Makenos (liet. dovana) kalnu, bet ir dėl mūsų išsvajotų havajietiškų vestuvių, vykusių per patį saulėlydį Haena pakrantėje.  

Dalyvaukite konkurse!!!

Kaip ir oro sąlygos skirtngose Kaua‘i salos pusėse, taip pat labai žymiai keičiasi ir socialinis klimatas. Mūsų planas buvo pamatyti kuo daugiau, todėl gyvenamąją vietą keitėm dažnai. Tokiu būdu apkeliavom visą salą. Joje tik vienas pagrindinis greitkelis, besidriekiantis palei, atrodo ranka pasiekiamą, vandenyno pakrantę. Bet vairuotojams žioplinėti nėra kada – kelyje daug siaurų, vienpusio eismo tiltukų.  

Vakarinėje salos pusėje aplankėm įspūdingo grožio Waimea arba kitaip, Didijį Ramiojo Vandenyno Tarpeklį. Čia vėl išmokom užmirštą pamoką, kad gamtos nepaskubinsi. Ji tau parodys tai ką nori ir kada nori parodyti.  Mums teko du kartus važiuoti iki viršūnės, kad pagaliau suprastume, kad reikia sėdėti ir laukti, nors ir visą dieną, nes kai prasisklaido rūkas – vaizdai verti kiekvienos pralauktos sekundės. Norint pamatyti visą tarpeklio grožį, tiesiog būtina leistis žemyn. Nors viršūnė tesiekia kiek daugiau nei 1 kilometrą, susikaupęs rūkas užsispyręs sėdi tarpeklyje ir prasisklaido tik kantriesiems. 

Saloje nemažai šniokščiančių krioklių, atogrąžų miškų ir daug daug neregėto grožio, todėl „Mai Tai“ kokteilių, kurie itin skanūs, gurkšnojimą geriausia palikti vakarui, kai nusiledus saulei, ištiesi pavargusias kojas ant lanai (liet. veranda), o vietoj muzikos gali klausytis įvairiausių negirdėtų ausiai garsų. 

Didžioji Sala, arba Havai sala – ypatinga. Kažin ar yra žodis, kuris galėtų apibūdinti besikeičiantį ir vis dar besiformuojantį šios salos kraštovaizdį. Jau vos nusileidus, oro uostas padarė neišdildomą įspūdį. Čia nesijauti užbarikaduotas kaip Londono Hitrou oro uoste. Gėlės, saulė, grynas oras, žaluma, žydinčios sutiktuvių girliandos, besišypsantys atvykstančiųjų ir liūdni paliekančiųjų salą veidai.

Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose
Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose

Visos Havajų salos susiformavusios iš milijoną metų siekiančių ugnikalnių, bet iš žaliosios Kaua‘i salos staiga atsidūrus Havajų saloje, gali ištikti lengvas šokas,  kuris, garantuoju, vėliau peraugs į neįtikėtinų pojūčių ir išgyvenimų kelionę. Ramusis vandenynas dar labiau išgražėja lavos uolienų padengtuose juodo smelio paplūdimiuose. 

Viena iš pagrindinių priežasčių, atvedusių mus į Havajus – ugnikalniai, o tiksliau, vienas jauniausių ir aktyviausių ugnikalnių žemėje, Kilauea. Pabuvoję ugnikalnių nacionaliniame parke, manau niekad nepamiršim to, ką regėjom. Nesistebiu, kad senovės havajiečiai garbino gamtą, o ugnikalniai jiems buvo kaip šventovės. Sutemus akių negalėjau atitraukti nuo hipnotizuojančio ugninio lavos kamuolio, smagiai sau burbuliuojančio kraterio gilumoje. 

Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose
Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose

Didžiausią įspūdį padaręs ugnikalnis – Mauna Kea. Tiesiog būtina ten kaip nors nusigauti. Kylant aukštyn virš debesų, vos laikiau džiaugsmo ašaras, o kai pasiekėm snieguotą viršūnę, praradau kalbos dovaną. Pakilus į virš 4 km auštį prarandi ne tik kalbėjimo dovaną, bet ir svarumo būseną. Keliai linksta, vis trūksta oro... Tirštos saulėlydžio spalvos leido pasijusti tarsi ant pasaulio krašto. Atgavę kvapą ir kalbą, besišildydami rankas karšto šokolado puodeliu, per didžiulius teleskopus dar pasigrožėjom mėnulio krateriais ir Saturno ledo žiedais. 

Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose
Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose

Kilauea Iki – paskutnį kartą 1959 metais išsiveržęs ugnikalnis. Nusileidus kiek daugiau negu 2 km žemyn, pajutom kraterio „grindis“. Jausmas toks lyg nusileistum mėnuly. Nesakau, kad buvau ten, bet aš maždaug taip įsivaiduoju... Tikrai, tos „grindys“ kažkokios netvirtos, kaip vaikų žaidimo aikštelė, su kažkokiu tai paminkštinimu. Eini tolyn ir jautiesi toks mažas. O galvoj mintys sukasi, o jei sugalvos išsiveržt... Tolumoj matosi „ventiliacijos angos“ pro kurias vis dar tebesiveržia dūmai. Kažkas ten dar tebevyksta, matosi prasivėrusi žemė. Neįtikėtina. Neraealu. Pasijauti toks nereikšmingas, sunaikinamas be jokio įspėjimo.
      
Po tokių potyrių, kas geriau, jei ne vandenynas, atgaivins sielą ir kūną. Tokiems kaip aš, kurie tikrai nemoka valdyti banglentės, gaudyti bangas su „boogie board“ – pats geriausias užsiemimas krištolinio skaidrumo vandeny.

Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose
Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose

Po laukinio Kaua‘i ir Didžiosios salos kraštovaizdžio, Maui sala mums pasirodė labai jau dirbtinai išgrąžinta Pakrantės užgrūstos privačiomis vilomis arba viešbučiais. Baisu pagalvoti, jei visos salos kada nors praras savo natūralų grožį ir taps tik turtingiesiems įkandama svajone. Nepaisant to, sala tikrai turi kuo didžiuotis. Kiekvieną kartą, kai pradėdavom burbėti, kaip pasiilgom nenuspėjamo Didžiosios Salos gamtovaizdžio ar laukinės Kauai, Maui vis sugebėdavo mums nustebinti. Vos išvažiavus iš oro uosto, netrukus pasiekėm nepaprastai mielą miestelį Paia, kurio pakrantę skalaujančios krištolo skaidrumo bangos – pasaulino garso buriuotojų ir banglentininkų rojus. Bangos rieda tiesiai į krante išsirikiavusias uolas, bet nutrūktgalviai havajiečiai, įvaldę savo banglentes, visai dėl to čiuožia. 

Kelias į Haną – vienas smagiausių ir nuostabiausių būdų apkeliauti salą. 7 valandas užtrukusi kelionė privertė mus pamilti Maui. Važiuojant stačiais skardžiais ir vingiuotais serpentinais, atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai į vandenyną. Daugybė keliukų, vedančių prie paslaptingų krioklių ar į tropinių miškų ir slėnių gilumą, savo grožiu pakerės kiekvieną. Šis kelias unikalus tuom, kad sujungtas 54-iais vienpusio eismo tiltukais, todėl vauruotojams žioplineti nevalia. Juokingiausia, kai šiame kelyje susiduria vietiniai havajiečiai su savo beprotiškai dideliais ‚pikapais‘, laisvai sau važiuonatys pačiu skardžio pakraščiu ir turistai, drebančiom rankom vairuojantys savo išsinuomotus, ryškių spalvų, dulkėse paskendusius kabrioletus.

Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose
Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose

Havajiečiai sako: „jei nebuvai Haleakala viršūnėj, nematei Maui sielos“. Į Haleakala (liet. Saulės namai) patekti nesunku. Nutiestas kelias vingiuoja tiesiai iki ugnikalnio viršūnės. Aukščiausias taškas (angl. summit) – kiek daugiau nei 3 km aukštyje. Net nesitikėjau pamatyti to, ką pamatėm užkopę į pačią viršūnę. Prieš akis atsiveria nežemiško grožio „žemės menulio“ (angl. moonscape) peizažas. Milijono metų senumo Haleakala ugnikalnis unikalus ir taip stipriai atspindintis mėnulio kraštovaizdį, kad astronautai būtent čia imitavo pasivaikščiojimus mėnulyje, prieš ten nusileidžiant. 

Paskutinę dieną, prieš paliekant Maui, kėlėmės 4 val ryto, kad nuvažiuotume iki Haleakala viršūnės dar valandą prieš saulėtekį. Tokį ankstų rytą ten labai šalta, todėl šiltesni rūbai rekomenduotini. Bet kai apačioj +27 C, iš kur tie šilti rūbai! Taigi mes, kaip vėliau pastebėjom ir daugelis kitų smalsuolių, laukėm saulėtekio susisupę į iš savo namuko pasiskolintą antklodę. 

O saulėtekio dar tokio nebuvau mačiusi. Kai stovi virš debesų ir matai sodrių spalvų paletę, iššiliejusią danguje, apima nepakartojamai geras jausmas. Vaizdas tiesiog prikausto, niekas aplink nebesvarbu, tik lauki tos patekančios, lėtai pro debesis besiskverbiančios, ryškiai geltonos saulės. O juk toks reiškinys vyksta kiekvieną dieną, ten aukštai virš debesų, tik labai retai mes mokam sustoti ir tiesiog pasidžiaugti nauja diena. 

Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose
Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose

Geriausias būdas iš Maui patekti į Lanai – keltas. Smagu plaukti per bangas, stebėti skraidančias žuvis, delfinus ir ypač nuostabiuosius, saulėje tviskančius banginius kupročius, mojuojančius savo uodega ir savo trykštančiais vandens fontanais verčiančius visus ploti ir aikčioti. Kaip tik pasitaikė banginių migravimo metas (sausis-balandis), šių banginių ypatingai daug tarp Maui ir Lanai salų, migruojant iš šaltų Aliaskos vandenų, ir jiems, kaip ir mums, Havajų salos – tikras rojus. Beplaukiant praradau norą fotografuoti, nes sunku nuspėti kurioj valties pusėj pasirodys gražuolis kupročius. Belieka tik grožėtis vaizdu ir vandenyno begalybe ir tikėtis, kad banginis sugalvos pasveikinti tuos keistus padarus, įstrigusius vidury vandenyno. 

Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose
Kristinos Vališauskaitės – Stamp nuotr./Medaus mėnuo Havajuose

Nusigavę į Lanai, visą dieną praleidom paplūdimy. Tai buvo mūsų paskutinės dienos rojuj, todėl nusprendėm pailsėti ir pasimėgauti karštos saulės ir mėlyno vandenyno akimirkom. Visai netoli uosto, gal 10 minučiu pėstute, pasiekėm nuostabaus grožio pakrantę – Hulopoe Bay, vieną gražiausių pakrančių Havajuose, kur galingos, sunkiai įveikiamos, dūžtančios į krantą bangos traukte traukia atgal į vandenyną. 

Taip ir prabėgo mėnuo bekopinėjant medų, kiekvieną dieną patiriant kažką nuostabaus ir besimėgaujant kiekviena akimirka. Tikiu dar grįšim!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje