Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 28d. 21:09

Pirmas pasivaikščiojimas su savimi: Roma, aš... Ir nauja aš

Romos Koliziejus
„Shutterstock“ nuotr. / Romos Koliziejus

Kartais spontaniški sprendimai įneša į gyvenimą sumaišties, kurios dėka nugalimos baimės ir atrandama galimybė tarsi iš naujo peržvelgti į savo gyvenimą iš šalies, įvertinti ko trūko ir ką atėjo metas keisti.

Vienas spontaniškiausių sprendimų buvo mano pirmoji savarankiška kelionė į Romą. Prisipažinsiu, nebūčiau išdrįsusi to padaryti be artimiausių žmonių palaikymo. Išdrįsau ir tik sugrįžusi supratau, kodėl man to reikėjo...

Manau šis pasakojimas gali įkvėpti jaunus, mažai patyrusius keliautojus, o gal iš viso niekur nekeliavusius žmones. Pirmą kartą savarankiškai vykau į Italiją sausio mėnesį. Aplinkybės paskatino nustoti svajoti ir pagaliau imtis veiksmų: nusipirkti bilietą, sėsti į lėktuvą ir keliauti tiesioginiu lėktuvu į Italiją, Romą. Keliauti į Italiją, būtent Romą, paskatino meilė italų kultūrai ir kalbai, kurią studijavau Vytauto Didžiojo universitete.

Norint pasiryžti keliauti vienam reikia pakovoti su savimi, nes būtent mūsų pačių mintys tampa pagrindine kliūtimi, skiriančia nuo lengvai įgyvendinamų troškimų. Svarbu suprasti, kad keliaudamas žmogus ne tik susipažįsta su kitos šalies kultūra, virtuve, kasdieniu gyvenimu, bet tuo pačiu dovanoja ir laiką sau, išsilaisvina nuo rutinos, galimai patiria net gilesnį savęs pažinimą ir į santykį su kitais grįžta dvasiškai „atsinaujinęs“. Pradėti keliauti, jei nėra pakankamai drąsos, visuomet galima nuo netoli Lietuvos esančių valstybių. Juk iš tiesų sunkus ne pirmas žingsnis, o pats pasiryžimas jį žengti.

Taigi, išaušo rytas, kurio taip laukiau. Jaudulio, kuris virpino visą kūną, dėka atsikėlusi šeštą ryto jaučiausi žvali, kaip niekad. Kadangi buvo sausis, rytas buvo ganėtinai šaltas ir tamsus, tačiau kutenančios nosį snaigės, o galbūt žinojimas, kad pagaliau keliauju, nešė ramybę ir jaukumą. Įsėdus į autobusą kaip tik išgirdau per radiją autobuse tyliai grojančią itališką, visiems žinomą dainą „Felicità“. Turbūt sutapimas, tiesa?

Kadangi buvo sausis, rytas buvo ganėtinai šaltas ir tamsus, tačiau kutenančios nosį snaigės, o galbūt žinojimas, kad pagaliau keliauju, nešė ramybę ir jaukumą.

Išlipau iš lėktuvo ir visiškai nenustebau, kad niekur nebuvo sniego ir švietė saulė. Greitai radau autobusą, vežantį iki autobusų stoties (Stazione Roma Termini). Įsėdusi plačiai nusišypsojau, nes tik įlipus į autobusą, šalia sėdintis vyriškis mane užkalbino itališkai, o vairuotojas netrukus pradėjo dainuoti vieną, per radiją leidžiamą dainą.

„Shutterstock“ nuotr./Skrydis į Italiją
„Shutterstock“ nuotr./Skrydis į Italiją

Pasijutau kaip filme. Vėliau mąsčiau, kad būdama tarp italų kartais jaučiuosi lyg tarp senų pažįstamų, nes būtent šios tautybės žmonės kažkuo primena lietuvius. Tik reiktų pripažinti, kad italai turi daugiau drąsos užkalbinti ir pasiūlyti pagalbą.

Kalbant apie rūpestį iškart prisimenu, kaip ieškant viešbučio prie manęs priėjo vietinė moteris ir pamačiusi mano susirūpinusį veidą bei po žemėlapį lakstančias akis, sustojo ir paklausė, ko ieškau ir ar nereikia pagalbos. Buvo netikėta, labai malonu ir kėlė nuostabą, kad tokiame mieste, kur, rodosi, visi skuba, kažkas vis vien atranda laiko pagelbėti.

Asmeninio archyvo nuotr./Švento Jono galva Romos muziejuje
Asmeninio archyvo nuotr./Švento Jono galva Romos muziejuje

Radusi viešbutį kiek nurimau. Viešbutis buvo nebrangus. Kadangi keliavau viena, neieškojau didelės prabangos, pamaniau, kad užteks tik būtinų dalykų, kuriuos ir gavau.

Pačią pirmą dieną išėjau pasivaikščioti. Nusprendžiau patikrinti save. Pamenu, kad drąsiai žengiau koja už kojos, bet viduje jaučiausi pasimetusi ir šiek tiek nerimavau, kad nerasiu kelio iki viešbučio, todėl orientavausi į autobusų stotį kaip į pagrindinį tašką. Vos tik praėjau pro kavinę, padavėjas, stovintis lauke mane pastebėjo ir nepraėjus nė dviems sekundėms, užkalbino.

Domėjosi kur einu, iš kur esu, ar nenorėčiau užsukti pas juos į restoraną. Netrukus atėjo ir kitas padavėjas bei juokdamasis iš pirmojo bandymų suvilioti mane picų pasiūlymais, paklausė, ar šis man ne per senas. Taigi, užkalbinti italai tikrai mėgsta, ypač tuomet, kai užsienietis nors truputį kalba itališkai.

Užkalbinti italai tikrai mėgsta, ypač tuomet, kai užsienietis nors truputį kalba itališkai.

Kitomis dienomis nusprendžiau daug vaikščioti ir pamatyti visko kiek įmanoma daugiau. Neturėjau konkretaus tikslo, norėjau tiesiog atitrūkti nuo kasdienybės, girdėti aplink save italų kalbą, esant galimybei pačiai kalbėti itališkai, negalvoti apie jokius rūpesčius, kuriuos palikau Lietuvoje ir tiesiog mėgautis buvimu čia.

Tai buvo „apsivalymo“ laikotarpis, kurio metu jaučiausi laisva ir laiminga, nors ir visiškai viena. Prisimenu, kai radau gatvę, kurioje beveik nebuvo žmonių. Buvau mąsli, kartais sustodavau nufotografuoti kokį pastatą. Ir staiga vienas vyras, sėdintis ant bažnyčios laiptų mane pastebėjo ir itališkai tarė „nusišypsok, mėgaukis, pamilk gyvenimą!“

Nors šie žodžiai skamba banaliai, ir juos pasakė visiškai svetimas žmogus, bet būtent juos išgirdusi ten supratau, kaip retai nuoširdžiai žmonės mėgaujasi gyvenimu... Pėsčiomis atėjau iki Vatikano.

„Shutterstock“ nuotr./Vatikanas
„Shutterstock“ nuotr./Vatikanas

Man neįtikėtinai pasisekė, kadangi turėjau galimybę gyvai pamatyti ir popiežių. Būtent tą dieną jis turėjo sakyti kalbą. Vien jau stovėti pačiame Vatikane yra neapsakomai maloni ir įsimintina patirtis.

Jei kalbant apibendrintai apie Italų architektūrą – tai ypatingai didingi, masyvūs ir žadą atimantys statiniai. Stovint Vatikane, ar netoli Romos Koliziejaus, pasijunti toks mažas. Šios šalies architektūra tikrai keri.

Jei pradėti pasakoti apie Italijos gatves – jos ypatingai jaukios. Siauros gatvelės, vijokliais apvytos sienos, jaukios, mažos kavinukės ar maisto restoranėliai bei nuolat besišypsantys vietiniai praeiviai. Būdamas tokioje aplinkoje tu jautiesi saugiai, o viduje jauti ramybę.

„Shutterstock“ nuotr./Italijos architektūra
„Shutterstock“ nuotr./Italijos architektūra

Priešpaskutinę dieną padovanojau sau popietę su skania kava ir Michele Bravi knyga ir „Nella vita degli altri“ (manau būtų galima būtų versti „Kitų gyvenimuose“) kavinėje, esančioje netoli Vatikano. Ypatingai malonūs vietiniai padavėjai bei pasakiško skonio kava spalvino dieną dar gražesnėmis spalvomis.

Kai maniau, jog paskutinę dieną taip pat praleisiu ramiai, viskas ėmė ir apsivertė. Iš viešbučio išėjau apie 10 val. Pamaniau, jog nueisiu išgerti kavos, pasivaikščiosiu, ir vėliau važiuosiu į oro uostą, juk tvarkaraštyje parašyta, kad autobusai važiuoja kas dešimt minučių.

„Shutterstock“ nuotr./Itališka kava Romoje
„Shutterstock“ nuotr./Itališka kava Romoje

Pasirodo, tai buvo netiesa: paskutinis autobusas, pilnas žmonių, išvažiavo apie 11 valandą, o mano skrytis į namus 13 val. – tai reiškia, kad oro uoste turėčiau būti mažų mažiausiai per pietus.

Iki oro uosto važiuoti apie keturiasdešimt minučių. Paklausiau vairuotojo, kada bus sekantis autobusas. Kai išgirdau jo atsakymą „apie dvyliktą“, galvojau, kad man sustos širdis. Mane apėmė panika.

Mane apėmė panika.

Trumpai prisėdau ant suoliuko, kad galėčiau bent jau pradėti kvėpuoti. Netrukus pamačiau taksi ženklą, nusprendžiau jo paieškoti. Radusi neapsidžiaugiau, nes žmonių eilė, laukiančių taksi buvo didesnė nei prie Vatikano muziejų. Neturėjau kito pasirinkimo kaip tik stoti į eilę ir laikyti kumščius, kad spėčiau iki lėktuvo. Giliai atsidusau tik būdama oro uoste, ten atslūgo įtampa ir nusiraminau suvokusi, kad nieko nepraleidau. Aš skrendu namo.

Visi tų dienų vaizdiniai plaukė galvoje tarsi debesys. Supratau, kad sugebėjau įveikti vieną iš savo baimių. Tarsi šūkis skambėjo frazė „aš sugebėjau, man pavyko“, grįžtu namo sveika, gyva.

Po kelionės jaučiausi kitokia, galbūt tiktų sakyti „šviežia, nauja“.

Po kelionės jaučiausi kitokia, galbūt tiktų sakyti „šviežia, nauja“. Šioje kelionėje supratau, jog visai nesunku orientuotis svetimoje šalyje, ir tai tik įrodo, kad ryžto keliauti jau niekas nebesustabdys. Tikiu, kad ateityje laukia dar ne viena kelionė, per kurią patirsiu dar daugiau įvairių emocijų, jausmų, o nežinomybė pagaliau nebebaugins tik kels malonų jaudulį.

Kelionių akademija – ieškantiems kelionių į Italiją.

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:46
01:42
00:37

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje