Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Venesuela – nuo pinigų keitimo gatvėje iki įkaušusio skruzdėdos

Kaimelis ant polių
Arianos Preibienės nuotr. / Kaimelis ant polių
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mėgstantys kvepiančius penkių žvaigždučių viešbučio rankšluosčius ir erdvius miesto autobusus Venesueloje gali patirti lengvą šoką. Kelionę čia renkasi masyviomis kuprinėmis ginkluoti ir komforto nereikalaujantys avantiūristai. Mane toks svečių šalių pažinimo būdas taip pat visada žavėjo, tad vos nutarus skristi į Pietų Ameriką, svajonė kone akimirksniu ėmė ir tapo realybe.

Derėtis galima net keičiant pinigus

Venesuela jau nuo pat pirmų kelionės minučių pasitiko visuotiniu chaosu. Visgi padrikai aplink zujančios žmonių ir automobilių kolonos nėra tai, kas kėlė didžiausią nerimą. Štai plačiau turistų okupuotose vietose gali atsiskaitinėti kad ir doleriais, bet jei ruošiesi vykti giliau į šalį, privalai juos išsikeisti į bolivarus. Jei ieškosi legaliai dirbančių įstaigų, jos pasiūlys net 15 procentų prastesnį keitimo kursą, vienintelė išeitis – keistis gatvėje, kurioje netgi gali derėtis. Mūsų terminais, tai „juodoji rinka“, tad visada yra tikimybė likti apgautam, tačiau be pasitikėjimo šioje šalyje nežengsi nė žingsnio.

Panaši situacija ir norint nusigauti į už keliolikos kilometrų esantį miestelį. Pamirškite įprastus bilietų kioskus, tereikia vėlei susistabdyti savo paslaugas garsiai išrėkiantį vaikiną. Čia pat gatvėje susimokėjus būsite pavedėti į atokesnį skersgatvį, kur sutiksite daugiau lūkuriuojančių keliauninkų. Stotelėms būdingų skiriamųjų bruožų čia tikrai nerasite, bet jaudintis neverta, transporto priemonė negreitai pasirodys. 

Keistas faktas – nors už lango kepina 30 laipsnių karštis, autobusas taip atšaldomas, kad nuo galimo kaulų gėlimo saugojomės močiutės megztiniu ir dviem pledais. Prieš tai mus informavo, kad būtinai turėtume pirštines ir kepurę, bet naiviai nepaklausėme. 

Arianos Preibienės nuotr./Pakeliui į Anchelio krioklius
Arianos Preibienės nuotr./Pakeliui į Anchelio krioklius

Rupūžių pilnas dušas ir apsvaigęs skruzdėda

Pasiekus Andų kalnuose įsikūrusį Meridos miestą staigmenos nesibaigė. Būsimas pramogas gerokai iš anksto planavome patys, bet panašu, kad tinkamai susikalbėti nepavyko – į mūsų užsakytą laukinės gamtos turą pilni autobusai pajudėjo... vakar. Turėjome skubiai susirasti vietines agentūras ir užsisakinėti iš naujo. Dėmesį patraukė dvi viena priešais kitą įsikūrusios įstaigos, su kurių darbuotojais vyko ilgos derybos. Gauname pasiūlymą vienoje agentūroje, tuomet perbėgame į kitą kelio pusę ir paklausiame, ar gali nuleisti dar labiau. Galiausiai kainos tapo identiškos, tačiau vienos jų darbuotojai pasiūlė dėžę alaus, su kuo nė nemirktelėję sutikome. 

Džiunglėse karaliauja įvairiausi gyviai, o vietinių sutikti ganėtinai sunku. Nėra čia ir viešbučių ar rimtesnių stovyklaviečių. Viskas, ką galima rasti, tai stogas ir po juo pakabinti hamakai. Tiesa, net laukiniame pasaulyje buvo šiek tiek civilizacijos – dušai ir kelioms valandoms įjungiama elektra. Tokį keliavimo būdą tiesiog dievinu, bet net man pirmąkart buvo sunku prisiversti nusimaudyti lauko duše. Sienų spalvą suprasti gana sudėtinga, nes jos storu sluoksniu apkibusios įvairiausiais vabalais, o grindimis viena per kitą ropoja rupūžės. Dabar tai kelia šypseną, bet tuomet atsistojau tarpduryje, užsimerkiau ir tik po kelių minučių prisiverčiau pajudėti toliau. 

Kone pats įdomiausias džiunglių įvykis nutiko patį pirmą vakarą. Po varginančios dienos pasakojome vieni kitiems istorijas ir gurkšnojome alų. Staiga iš tamsos išniro skruzdėda, privertusi skubiai ieškoti saugaus kampelio. Kadangi viską palikome stovyklavietėje, gyvūnas išgėrė mūsų svaigiuosius gėrimus ir krito leisgyvis. Vėliau gidas pasakojo, kad galėjo baigtis daug blogiau ir nurodė net bėgant nepalikti savo daiktų.

Miestelyje ant polių vaikai žiūri filmukus

Ant arklių išmaišę džiungles, apžiūrėję aligatoriais knibždančias balas ir prižvejoję piranijų, kateriu išplaukėme į atokiau jūroje stūksančią salą. Kompaktiškame žemės plotelyje įsikūręs vos vienas baras ir vienas paplūdimys. Užeigos privalumais pasinaudoti nepavyko, mat tik atvykę supratome neturintys nė vieno bolivaro, o doleriai vietiniams pasirodė per prasta valiuta. Tas kelias dienas valgėme vien kokosus, nes juos galėjome nusiraškyti tiesiai nuo medžių, netraukiant piniginės. Vietiniai išmokė, kaip sugauti ir tinkamai paruošti krabus, kurie šiek tiek paįvairino ganėtinai skurdų maisto racioną.

Arianos Preibienės nuotr./Aligatorių medžioklė
Arianos Preibienės nuotr./Aligatorių medžioklė

Asketiškai saloje leidžiamas dienas keitė nauji vaizdai – toliau nuo pagrindinių miestų ant polių įsikūręs kaimelis. Namai be stogų, o juos jungia takai, sukuriantys savotišką gatvių tinklą. Čia gyvenantys maitinasi tuo, ką pagauna, o prie geresnio gyvenimo prisiduria gamindami ir turistams pardavinėdami suvenyrus. Atrodo, šie žmonės neturi nieko, tačiau užėjęs į jų namus pamatai virykles, galingus magnetofonus ir net plazminius televizorius, prie kurių prilipę vaikai žiūri filmukus. Netoliese burzgia elektrą gaminantys generatoriai. Tokie kontrastai stebina labiau nei vėliau matyti ranka pasiekiami upių delfinai ar virš galvų kabančios gyvatės.

Kelionių į Venesuelą specialistai: kelioniuakademija.lt

Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje