Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Egzotiškos atostogos“.Viena šimtoji Indijos, kur laimingi laiko neskaičiuoja

Goa paplūdimys
E.Vilčinskaitės nuotr. / Goa paplūdimys
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nėra geresnio jausmo, nei ant pečių jausti kelioninės kuprinės svorį, rankose laikyti tik preliminarų ir laiko neapribotą kelionės maršrutą, o galvoje piešti ryškią didelio nuotykio viziją. Būtent tokia romantiška mantra mano galvoje sukosi 2013 metų gruodį, kai nekantriai trepsėjau vakarietišką tvarką ir sterilumą neigiančioje Agros traukinių stotyje, kuri per porą mėnesių iš šiurpą keliančio chaoso tapo prisijaukinta namų stotele, o šį kartą ir didžiosios kelionės startu. Nuotaikos negadino nei vėluojantis traukinys, nei žinojimas, kad jame praleisiu artimiausias 37 valandas, nes juk tai buvo tik tūkstančių kilometrų pradžia – šiek tiek idealistiška ir maksimalistiška, bet kaip ir priklauso naujai pradžiai – labai jaudinanti.

Dalyvaukite konkurse!!!

Nors Indijos traukiniai nusipelnė šlovinančios odės ir apie keliones bei nuotykius, juose vertėtų parašyti ne vieną lentyną knygų, nedaugžodžiaudama pristatau, kas tai per šalies gigantas. Indijoje, kurioje eksploatuojamų bėgių yra apie 80 tūkst. kilometrų (įskaitant atšakas 108000km), daugiau kaip 8350 traukinių iš 6867 stočių kasdien perveža per 12,5 milijono keleivių, ir daugiau kaip 1,3 milijono tonų prekių. Kartu sudėjus, traukiniai kasdien nudunda tris su puse karto toliau, nei atstumas iki mėnulio! Ir neperdedu sakydama, kad tos valandos vagone (ypač sleeper class) labai dažnai prilygsta kelionei į kosmosą. 

Bet sunku įsivaizduoti, ką tokio nesuvokiamo dydžio šalis darytų be taip išvystytos traukinių infrastruktūros ir logistikos. Šiuo atžvilgiu britų kolonistai padirbėjo iš peties! Žinoma, yra ir kita medalio pusė – traukiniai yra vienas dažniausiai pasitaikančių teroristinių išpuolių taikinių, o kiekvienais metais šalyje ant bėgių žūsta 15 tūkst. žmonių ir dar daugiau nervų ląstelių kasdien, laukiant nuolatos vėluojančių arba visai neatvykstančių traukinių. 

Bet savo traukinius pagavau. Pirmoji stotelė – Goa, mažiausia Indijos valstija, kurioje teko patvirtinti taisyklę, kad kuo daugiau apie tą vietą girdėjai, tuo didesnė galimybė ja nusivilti. Būtent su Goa taip ir atsitiko – karščiausias turistų taškas, hipių meka arba tiesiog laisvės ir nerūpestingo gyvenimo simbolis tik ir liko simboliu. Per tirštą turistų iš viso pasaulio (o daugiausia pačios Indijos) rūką buvo sunku įžvelgti tikrąjį Goa veidą, o nuo tokios turistinės Indijos, adaptuotos nušvitimo beieškantiems eurocentrikams, darėsi daugiau graudu, nei įdomu. 

E.Vilčinskaitės nuotr./Varkalos fjordas, Kerala
E.Vilčinskaitės nuotr./Varkalos fjordas, Kerala

Tačiau keliaujant tolyn maloni įspūdžių atmosfera tik kaito. Nuostabioji Kerala, vietinių išdidžiai tituluojama God’s Own Country tikrai ne veltui – valstija pasižymi nuostabia gamta. Virš debesų pakibusios žaliausios arbatos plantacijos Kalpetoje, šviežiausia žuvis iš čia pat užmetamų ir traukiamų tinklų Kočyje, svaiginanti prieskonių gausybė Munare, ramus vandens teliuškavimas kanoja besiiriant siaurais Alapužos džiunglių kanalais, saulėlydžiai sėdint ant Varkalos paplūdimio uolų, bandymai tramdyti bangas prie Kovalam rifo, niekados nemieganti Keralos sostinė, greitakalbę primenančiu pavadinimu – Tiruvanantapuramas ir galiausiai piečiausias Indijos taškas – Kanjakumaris, kur iš skirtingų pusių susitinka Bengalijos įlankos, Indijos vandenyno ir Arabijos jūros vandenys yra tik akimirkos to, kas pakerėjo ir atėmė žadą. 

E.Vilčinskaitės nuotr./Varkala
E.Vilčinskaitės nuotr./Varkala

Taip su didesniais ir mažesniais vargais dėjau pliusiukus prie planuotų, bet dažniau labai netikėtų kelionės maršrutų, išmokau susikrauti kuprinę per tris minutes, ir su +30 kg ant pečių keturis kartus įkopus į tą patį kalną suprasti, kad gyvenu jo papėdėje. Įsigudrinau, kaip geriau iššokti iš važiuojančio traukinio ir įšokti į jau nuvažiuojantį autobusą (prieš tai kelis jų pražiopsojus). Supratau, kaip baisu, kai per naktį atsidūrus kitoje valstijoje jau negali pasakyti nei žodžio, kai nemoki perskaityti nei raidės ir esi vidury niekur, o turi nusigauti kažkur. Pajutau, kaip gera, kai gali sau leisti valgyti ir gerti kiek nori, žvelgiant į neaprėpiamas žaliausios arbatos plantacijas, žydriausią vandenyną, stačiausius kalnus… ir įvertinau tai, kai teko kamuotis su troškuliu, spiginant kaitriausiai tropikų saulei. Išmokau maudyti dramblius ir pabėgti nuo beždžionių. Jau žinau kuri bananų rūšis skaniausia ir kur auga saldžiausi ananasai visoje Keraloje.

E.Vilčinskaitės nuotr./Munaras, Kerala
E.Vilčinskaitės nuotr./Munaras, Kerala

Galiausiai supratau, kaip svarbu išlikti žmonėmis net ir manipuliuojant kitais taip, kaip jie manipuliuoja mumis. Bet  svarbiausia – išmokau ne skaičiuoti laiką, o jį įprasminti! Kelionės Indijoje išmoko į viską žvelgti paprasčiau, apsispręsti greičiau, nepergyventi dėl smulkmenų ir vertinti viską, ką tuo metu turi – švarų vandenį, skanų maistą, valadėlę komforto ar tiesiog malonų vaizdą prieš akis. Keliaudamas kaip niekad gerai supranti, kad iš kiekvienos dienos reikia paimti viską, ką ji duoda, nes kita diena gali visa tai pasiimti atgal. Paprastas karmos dėsnis – what goes around, comes around… 

E.Vilčinskaitės nuotr./Žvejybiniai tinklai, Kočis, Kerala
E.Vilčinskaitės nuotr./Žvejybiniai tinklai, Kočis, Kerala

Ir visgi po daugiau nei mėnesio klajonių ir ratais išraižytos Indijos vakarų-pietų kryptimi nuo mažiausios Indijos valstijos Goa, link piečiausio šalies taško – Kanjakumario, Tamil Nade, jau ramiai sėdėdama europietišką estetiką ir sterilumą atitinkančioje traukinių stotyje Mumbajuje, kartojau jau kiek realistiškesnę, bet vis dar labai romantišką mantrą: nėra geresnio jausmo, nei po 4500km traukiniuose, 1000km autobusuose, prailgusių valandų laukimo, nutrintų kojų minant nesuskaičiuojamas mylias  ir pasitaikiusių beviltiškumo akimirkų, tą sunkią kuprinę su visu per kelionę sukauptu bagažu (ne tik apčiuopiamu) nusimesti nuo pečių ir kritiškai įvertinti įprasmintą, o ne suskaičiuotą laiką. 

Draugai, ieškokit įkvėpimo keliauti į savo tikslus, kad ir kokie maži, ar kokie nesuvokiamai dideli jie būtų, nes tikroji laimė – ne tikslas, o pati kelionė į jį. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje